Dieną senojo namo kiemas buvo gyvas: vaikai žaidė kamuolį, suaugusieji sėdėjo ant suoliukų. Tačiau ypatingą dėmesį visada pritraukdavo aštuonmetis Lukas. Jis į kiemą išeidavo ne su šunimi, kaip daugelis, o su dideliu dryžuotu katinu vardu Marselis.
Katinas vaikščiojo šalia ant pavadėlio, tarsi dresuotas šuo. Kartais berniukas jam kažką šnibždėdavo į ausį, ir atrodė, kad katinas supranta kiekvieną žodį.
Iš pradžių kaimynai žavėjosi: „Kokia draugystė!“ Bet laikui bėgant jie pradėjo pastebėti keistenybes. Katinas visada vesdavo Luką į tą pačią vietą – prie senos pavėsinės kiemo gale. Ten berniukas atsisėsdavo ant suoliuko, katė šokdavo šalia, ir jie ilgai sėdėdavo tylėdami.
Kaimynai pradėjo šnibždėtis: „Gal berniukas per daug vienišas? Gal katė jam pakeičia draugus?“ Bet vieną dieną, kai saulė ryškiai apšvietė kiemą, viena iš kaimynių nusprendė priartėti.
Ji išgirdo, kaip Lukas tyliai sakė:
„Nesijaudink, niekam nepasakysiu. Mes tai laikysime paslaptyje.“
Katė sėdėjo priešais ir nenuleido akių nuo berniuko.
Kaimynė susiraukė: vaiko balsas buvo pernelyg rimtas, suaugęs.
Kartą pavėsinėje buvo rasta medinė dėžutė. Jos dangtis buvo praviras, o viduje – seni monetos, pageltusios nuotraukos ir keistas raktas. Niekas nesuprato, iš kur ji atsirado.
Iš pradžių nusprendė, kad tai senas šlamštas. Bet Lukas išbalso, kai kaimynai ją atidarė. Jis puolė į priekį, prispaudė dėžutę prie krūtinės ir sušuko:
„Tai mūsų su Marceliu paslaptis!
Vėliau berniukas prisipažino: dėžutę rado katė, kasdama po pavėsinės grindimis. Lukas norėjo paslėpti radinį, nes „jautė, kad tai svarbu“. Jis net sugalvojo, kad katė yra jo partnerė, kuriai galima patikėti paslaptį.
Kaimynai, žinoma, juokėsi. Bet kai vienas iš gyventojų nunešė monetas į antikvariatą, paaiškėjo, kad dalis jų iš tiesų yra retos ir vertos nemažų pinigų.
Istorija pasklido po visą kiemą. Dabar niekas nebevadino Luko „keistuoliu“ – priešingai, jo draugystę su katinu vadino ypatinga. O pavėsinę pavadino „jų štabu“.
Ir kiekvieną kartą, kai ryškus saulės spindulys apšviesdavo šalia sėdintį berniuką su katinu, kaimynai netyčia nusišypsodavo. Juk jie žinojo: kartais didžiausios paslaptys slepiasi pačiose įprastose vietose.
