Elena visada laikė save „praktiška“ moterimi. Darbo kolegos ją vadino „geležine ledi“: griežta, susikaupusi, visada laiku pateikianti ataskaitas ir niekada neleidžianti emocijoms paimti viršaus. Namuose viskas taip pat buvo kontroliuojama – vyras, du vaikai, hipoteka, tvarkaraštis pagal valandas. Atrodė, kad jos gyvenimas jau seniai neteko bet kokio romantikos atspalvio.
Būtent todėl ryte, kai ji atidarė duris ir ant slenksčio pamatė ryškiai raudonų rožių puokštę, Elena sustingo. Šalia gulėjo nedidelė atvirutė su tvarkingu raštu: „Tu nusipelnei laimės“.
Jos širdis ėmė plakti. Tai nebuvo vyro stilius: per bendro gyvenimo metus jis gėles dovanojo tik švenčių progomis – ir tai labiau „dėl formalumo“. Bet tada kas? Draugė nusprendė pajuokauti? Kolega? Arba… kas nors kitas?
Kitą dieną istorija pasikartojo: prie durų laukė puokštė baltų lelijų su užrašu „Tu nesi viena“. Elena visą dieną vaikščiojo nesava. Vakare pasidalino tuo su vyru, bet jis numojo ranka: „Kažkas suklydo adresu. Na, arba tavo kolegos nusprendė pajuokauti“.
Tačiau trečią dieną ant jos buto slenksčio jau stovėjo chrizantemos. „Aš šalia“, – skelbė nauja užrašas.
Draugės, išgirdusios istoriją, sušuko ir juoktis: „Na, štai, tu turi slaptą gerbėją! Ir tylėjo, vadinasi, esi tokia gražuolė?“ Bet Elena negalėjo džiaugtis. Ją neramino tai, kad kažkas pernelyg gerai žinojo jos dienotvarkę: puokštės pasirodydavo būtent tuo metu, kai ji buvo darbe arba parduotuvėje.
Ji prie durų įrengė kamerą. Bet tą dieną, kai pasirodė dar viena puokštė, kamera… išsijungė. Tiesiog nustojo veikti. Vyras burbėjo: „Kokia mistika!“ ir jau pradėjo pykti, įtardamas, kad kažkas ne taip.
O tada atėjo naujas puokštė, o raštelyje buvo parašyta: „Aš prisimenu tave mažą“.
Šie žodžiai ją suvirpino iki širdies gelmių. Niekas, išskyrus motiną, negalėjo žinoti, kokia ji buvo vaikystėje.
Vakare Elena paskambino mamai ir viską papasakojo. Kitame laido gale įsivyravo ilga pauzė. Tada motina sunkiai atsiduso:
— Dukryte… galbūt tai jis.
— Kas „jis“? — nesuprato Elena.
— Tavo tėvas.
Elena žinojo tik viena: jos tėvas paliko jas dar prieš jai gimstant. Mama visada vengė kalbėti apie jį. Vaikystėje mergaitė įsivaizdavo, kad kažkur gyvena žmogus, kuris vieną dieną ateis jos pasiimti, kaip pasakų herojus. Bet metai ėjo, ir viltis išnyko.
O dabar… viskas ėmė sudėliotis į keistą paveikslą.
Kitą dieną prie durų vietoj puokštės stovėjo nedidelė dėžutė. Joje buvo senas pliušinis žaislas – kiškis su nuplyšusia ausimi. Elena sustojo kvėpavimas: būtent šį kiškį ji kažkada dievino vaikystėje, kol jis dingo. Ji buvo įsitikinusi, kad jį prarado internate, kur motina ją trumpam paliko, kol dirbo pamainomis.
Širdis taip smarkiai ėmė plakti, kad ji vos neišmetė dėžutės.
Vėlai vakare pasigirdo skambutis į duris. Ant slenksčio stovėjo pagyvenęs vyras su puokšte ramunių. Jis buvo susijaudinęs, rankos šiek tiek drebėjo. Jo akyse buvo matyti kažkas daugiau nei kaltė – desperatiškas prašymas atleisti.
„Elena“, – iškošė jis. „Atleisk man. Aš visą gyvenimą tavęs ieškojau.“
Ji nežinojo, ką pasakyti. Norėjo uždaryti duris, sušukti, kad jis neturi teisės grįžti taip vėlai. Bet vietoj to iš jos akių pasipylė ašaros. Ji atpažino jį – ne pagal veidą, o pagal kažką viduje.
Vyras ištiesė žaislinį zuikį, ir tuo momentu Elena pasijuto kaip vaikas, kuris pagaliau sulaukė to, ko laukė visą gyvenimą.
Dabar Elena susitinka su tėvu kiekvieną savaitę. Jis pasakoja jai apie savo jaunystę, apie tai, kodėl išėjo ir kodėl taip ilgai nedrįso grįžti. Jis visada atneša gėlių – ne kaip gerbėjas, o kaip tėvas, kuris bando atsigriebti už dešimtis prarastų metų.
Elena daugiau nebesijuokia iš romantikos. Dabar gėlės jai yra ne vyro meilės simbolis, o tėvo meilės, kurią ji pagaliau atrado.
