Senoje namo, esančioje Liono pakraštyje, gyveno ponia Lefevre. Kaimynai ją žinojo kaip tylią, mandagią septyniasdešimties metų moterį. Ji visada šypsojosi lifte, sveikindavosi laiptinėje ir visada nešiodavosi su savimi drobinę krepšį. Atrodė, kad jos gyvenimas yra paprastas ir ramus.
Bet buvo vienas keistas dalykas. Kiekvieną naktį, be išimties, jos bute degė šviesa virtuvėje. Kartais iki pat aušros.
Iš pradžių tai erzino gyventojus: jos langai buvo atviri į kiemą, o ryškus šviesos spindulys kėsino akis. Bet laikui bėgant smalsumas tapo stipresnis. Ką galėjo daryti pagyvenusi moteris naktį, valandas sėdėdama prie stalo?
Kaimynai spėliojo. Vieni sakė: „Turbūt ji kenčia nuo nemigos“. Kiti šnibždėjosi: „Ji kažką rašo… gal memuarus?“
Kartais kas nors pastebėdavo, kaip ponia Lefevre stovi prie lango su storu sąsiuviniu rankose, tvarkingai rašydama eilutes smulkiu raštu. Bet kai paklausdavo tiesiai, ji tik šypsodavosi ir atsakydavo trumpai:
„Taip ramesnė“.
Šie žodžiai tik sukėlė dar daugiau klausimų.
Vieną naktį namuose buvo išjungta elektra. Laiptinė pasinėrė į visišką tamsą. Kaimynai išsitraukė žvakes ir keikėsi, kai staiga į vieno iš gyventojų duris pasibeldė.
Slenksčioje stovėjo ponia Lefevre su maža žibintuvėle. Ji paprašė:
„Eikite su manimi.“
Jos virtuvėje, apšviestoje blankiu baterijos šviesos spinduliu, ant stalo gulėjo didžiulis sąsiuvinių krūva. Lapai buvo užrašyti vardais. Šimtais vardų.
Kaimynas atsargiai paėmė vieną sąsiuvinį. Kiekvienas puslapis buvo tankiai užpildytas: pavardės, atvykimo, išvykimo datos… ir mirties datos.
„Kas tai?“ – iškvėpė jis.
„Tai sąrašas“, – ramiai atsakė ponia Lefevre. „Aš užrašau visus, kurie gyvena name. Visus, kurie išvyksta. Ir visus, kurių nebėra.“
Paaiškėjo, kad karo metais ponia Lefevre neteko visos šeimos: tėvų, sesers, vyro. Jų vardai buvo ištrinti iš dokumentų, jų likimas liko nežinomas. Tada ji prisiekė: niekas iš tų, kurie gyvena šalia jos, daugiau niekada nedings be pėdsakų.
Nuo tada daugelį metų iš eilės kiekvieną naktį ji perrašydavo vardus į naujus sąsiuvinius. Tai buvo jos būdas išsaugoti žmonių atminimą. „Kol jie čia užrašyti, jie egzistuoja“, – sakydavo ji.
Po tos nakties kaimynai į madam Lefevre pažvelgė visiškai kitaip. Niekas daugiau nesiskundė dėl šviesos jos lange. Priešingai, ji tapo ramybės simboliu.
Jie žinojo: kol senutė sėdi virtuvėje ir perrašinėja vardus, jų gyvenimas – su visomis smulkmenomis ir rūpesčiais – išsaugotas popieriuje.
Ir kiekvieną kartą, praeidami pro jos butą, kaimynai jautė keistą palengvėjimą. Nes kartais net ir pačias įprastines kaimynas saugo istoriją, kurioje yra daugiau atminties ir žmogiškumo nei daugelyje knygų.
