Anna ir Tomas visada svajojo apie savo butą miesto centre. Kai jie rado variantą sename, bet tvirtame name su aukštomis lubomis ir storomis sienomis, tai atrodė tikra sėkmė. Namai buvo pastatyti dar prieš karą, juose jautėsi ypatinga senovės dvasia. Jie su džiaugsmu įsikraustė ir nusprendė, kad čia prasidės jų naujas laimingas gyvenimas.
Tačiau jau pirmą savaitę po persikraustymo jų šuo, aviganis vardu Bruno, pradėjo elgtis keistai. Paprastai ramus ir geranoriškas, jis staiga ėmė rodyti agresiją. Kiekvieną vakarą, kai bute įsivyraudavo tyla, Bruno priėjo prie tos pačios sienos svetainėje ir ėmė urgzti. Kartais jis atsisėsdavo priešais, įdėmiai žiūrėdamas į vieną tašką, tarsi kažką matytų ar girdėtų.
Iš pradžių Anna juokėsi: „Turbūt ten bėgioja pelės“. Bet kai Tomas apžiūrėjo sieną ir net iškvietė specialistus patikrinti, paaiškėjo, kad jokių graužikų ir tuštumų nėra. Viskas atrodė idealiai.
Kiekvieną savaitę situacija darėsi vis baisesnė. Bruno galėjo staiga pašokti iš vietos ir pradėti krapštyti tinką letenomis, inkšti, tarsi kažkas jį kankintų.
Vieną naktį Anna pabudo nuo keisto garso. Ji gulėjo, sulaikiusi kvėpavimą, ir klausėsi. Iš sienos sklido tylus, bet aiškus girgždesys, tarsi kas nors nagais braukytų po vidinę pusę. Moteris pažadino vyrą. Tomas, iš pradžių numojęs ranka, prikišo ausį prie sienos – ir tuoj pat atšoko: jis išgirdo duslų beldimą.
Beldimas buvo tolygus, ritmingas, tarsi kas nors bandytų duoti signalą. Bruno tuo metu suriko ir puolė prie sienos, tarsi norėdamas apsaugoti šeimininkus.
Ana papasakojo apie tai savo kaimynei iš to paties aukšto – poniai Krauzei, moteriai, kuriai buvo beveik septyniasdešimt. Ji atidžiai išklausė ir tik pašnibždėjo:
„Jūs ne pirmieji. Anksčiau gyventojai sakydavo, kad šiame bute kažkas ne taip.
Anna sušalo. Senutė pridūrė, kad dar jos motina girdėjo istorijas apie keistus garsus šiame name: kažkada čia gyveno žmogus, kuris buvo įtariamas baisiais darbais, bet tada viskas buvo nutylėta.
Tomas stengėsi netikėti gandais, bet net jis pradėjo bijoti likti svetainėje po saulėlydžio.
Galų gale jie apsisprendė. Tomas iškvietė meistrus, kurie pradėjo atidaryti sieną. Pirmiausia nuėmė tinką, tada senas lentas. Ir tada atsivėrė užmūrytos durys, apie kurias niekas net nežinojo.
Anos širdis daužėsi kaip pašėlusi. Durys vos pasidavė, ir kai jas atidarė, visi sustingo.
Už durų buvo maža, be langų kambarys. Oras viduje buvo sunkus, kvepėjo drėgme ir dulkėmis. Kambario kampe gulėjo vaikų batai, sudaužyta lėlė su tuščiomis stiklinėmis akimis ir metalinė dubuo.
Baisiausia buvo tai, kad prie sienos buvo pritvirtinta sena grandinė. Tikra, surūdijusi, su geležiniu žiedu gale.
Anna nesugebėjo sulaikyti šūksnio. Tomas iškeikė, o darbininkai apsikeitė žvilgsniais. Buvo aišku: kažkas kažkada gyveno šioje nuo pasaulio uždarytoje kambaryje.
Vėliau policija patvirtino spėjimus: archyvuose iš tiesų buvo išlikę užuominų, kad dar praėjusio amžiaus viduryje šiame name gyveno žmogus, kaltinamas vaikų laikymu prieš jų valią. Tuomet įrodymų nerasta, byla uždaryta, bet gandai sklido dešimtmečius.
Pasirodo, už sienos slėpėsi tas pats „siaubo kambarys“, apie kurį kažkada šnabždėjosi kaimynai.
Po to Anna ir Tomas nebegalėjo likti bute. Jie išvyko beveik iš karto, palikdami baldus ir remontą.
Bruno, jų ištikimas šuo, tarsi nuramėjo. Jis nebeurzgė ir nebeverkė. Tarsi atlikęs savo darbą – parodęs tiesą, kurios šeimininkai bijojo pamatyti.
