Kartais atrodo, kad gyveni tikroje pasakoje: mylintis vyras, paklusnūs vaikai, jaukus namas, kuriame kvepia kepiniais ir vakarais skamba juokas. Būtent taip viskas atrodė Sofijos gyvenime. Kaimynai pavydėjo jos šeimos, kolegos vadino ją laimingąja. Bet viena atsitiktinė naktis sugriovė iliuziją, kurią ji kūrė metai iš metų.
Sofija dievino jaukumą ir tvarką. Ji didžiavosi tuo, kad jų namai visada buvo pilni šviesos ir šilumos, kad vaikai džiaugsmingai pasitikdavo tėvą, o vakarienės suburdavo visus prie vieno stalo. Nuotraukos socialiniuose tinkluose atrodė nepriekaištingos: vyras su puokšte, pasivaikščiojimai prie jūros, šypsenos, apkabinimai.
Kartais Sofija pagaudavo save mąstančią, kad jie tarsi gyvena vitrinoje: visi žiūri, visi žavisi. Bet jai pačiai buvo malonu tikėti šiuo vaizdu. Juk Danielis, jos vyras, atrodė tikras ramstis – rimtas, patikimas, santūrus.
Tą vakarą Sofija niekaip negalėjo užmigti. Už lango šurmuliavo lietus, o retkarčiais lašai monotoniškai barbeno į stiklą. Ji ilgai vartėsi, kol nusprendė nusileisti į virtuvę vandens. Tamsoje namas atrodė svetimas, pernelyg tylus.
Ji jau ketino įjungti šviesą, kai išgirdo balsus. Vyro balsas buvo žemas, skausmingai pažįstamas, o moters – švelnus, su lengvu juoku. Balsai sklido iš Danielio kabineto.
Sofija sustingo. Naktis. Uždarytos durys. Kodėl jis ten, su kuo jis kalba?
Ji įsiklausė.
„Tu supranti, ji nieko neįtaria“, – pavargusiu balsu pasakė Danielius.
„Tu per daug pasitikintis savimi“, – atsakė moteriškas balsas, šiek tiek pašaipus.
Sofija sulaikė kvėpavimą. Galvoje kaip žaibas šmėkštelėjo mintis: neištikimybė. Visi jo vėlavimai darbe, nauji kostiumai, svetimų kvepalų kvapas. Ji jautė, kaip viskas viduje griūna.
Sofija įsikibusi į durų rankeną. Jėgos tarsi paliko jos kūną. Ji girdėjo savo širdį, kurios plakimas griaudė ausyse.
„Aš daugiau taip negaliu“, – tyliai tarė Danielius.
„Na, tada pagaliau apsispręsk“, – šaltai atsakė pašnekovė.
Šie žodžiai ją pribaigė. Sofijai pasirodė, kad grindys išslysta iš po kojų.
Tuo metu kabineto durys staigiai atsivėrė. Sofija atšoko, pasirengusi pamatyti jauną moterį, varžovę, meilužę… Bet tai, ką ji pamatė, buvo kur kas baisiau.
Priešais ją stovėjo… Elžbieta. Anyta. Griežta, pasitikinti savimi, su telefonu rankose. Veide – lengva šypsena.
Danielis išbalso, pamatęs žmoną duryse.
„Sofija… norėjau tau pasakyti…“
Sofija negalėjo patikėti savo akimis. Visos mintys apie meilužę išsisklaidė, bet nuo to nebuvo lengviau. Elžbieta, moteris, kuri visada jai šypsojosi per vakarienę, staiga pasirodė esanti tas pats balsas naktį.
— „Tu turėjai viską kontroliuoti! Tu privalai galvoti apie šeimą, apie reputaciją! O ta mergina…“, — šaltai tarė Elizabeta, linktelėdama į Sofiją.
Sofijai susisuko galva. „Ta mergina“ — taip ją vadino už nugaros? Tai reiškia, kad visus šiuos metus ją laikė nereikalinga šiame name?
Danielis sutrikęs perbraukė ranka per veidą.
„Mama, pakaks! Tu kišiesi į viską. Į mano darbą, į mano gyvenimą, į mūsų santuoką…“
Bet Elizabeta tik suspaudė lūpas.
„Be manęs tu nebūtum nieko pasiekęs. Tu visada buvai silpnas, o dabar dar leidi tai moteriai savimi valdyti.“
Sofija pažvelgė į vyrą ir pirmą kartą aiškiai suprato: ne jis yra šeimos galva. Visus jų santuokos metus jis gyveno motinos kontrolėje. Jo sprendimai, jo žodžiai – viskas buvo pagal jos nurodymus.
Ir baisiausia – jis nesipriešino.
Sofija pajuto, kaip krūtinėje kyla skausmo ir pykčio banga. Ji norėjo šaukti, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Viskas, kas atrodė tvirta, pasirodė esąs iliuzija.
Ne neištikimybė. Bet dar blogiau – priklausomybė.
Ne meilužė. Bet motinos šešėlis, kuris visada bus šalia.
Ji suprato: šioje „idealioje šeimoje“ jos vieta visada buvo antraeilė.
Tą naktį Sofija pirmą kartą pamatė tiesą. Jos vyras nebuvo išdavikas, bet jis ir nebuvo laisvas žmogus. Jo gyvenimas priklausė motinai.
Sofija sėdėjo ant lovos krašto iki pat ryto. Kai Danielis įėjo į miegamąjį, bandydamas paaiškinti, ji tik tyliai pasakė:
„Tu turi pasirinkti. Arba mes – tavo šeima, arba ji“.
Atsakymo nesulaukė.
Ir tyloje Sofija staiga suprato: galbūt jos tikrasis gyvenimas tik prasideda.
