Sofija ir Lukas susipažino studentų balyje Vienoje. Tuomet ji studijavo architektūrą, o jis – teisę. Jų santykiai sparčiai vystėsi: kelionės, naktiniai pokalbiai, pažadai, kad kartu jie viską įveiks. Po penkerių metų jie susituokė, išsinuomojo butą su vaizdu į Alpes ir pradėjo kurti naują gyvenimą.
Tačiau kartu su vyru Sofija gavo ir jo motiną Elzą. Moterį, kuri visą gyvenimą laikė Luką „savo vieninteliu laimės šaltiniu“ ir nenorėjo jo dalytis su niekuo.
Iš pradžių tai atrodė kaip rūpestis. Elza kasdien skambindavo sūnui:
„Ar papusryčiavai? Ar neši tą šalį, kurią aš numezgiau? Sofija tau sriubos išvirė?“
Sofija stengėsi šypsotis, mandagiai atsakyti, bet viduje jautė, kad ją tikrina.
Tada prasidėjo įsibrovimas į jų gyvenimą. Elza galėjo pasirodyti be skambučio: atrakindavo duris savo raktu, perstatydavo produktus šaldytuve, pataisydavo pagalves ant sofos.
„Tu netvarkinga“, – burbėdavo ji. „Aš turiu pasirūpinti namais.“
Sofija supyko, bet Lukas tik išskėstė rankas:
„Ji viena, jai sunku. Palauk šiek tiek.“
Kuo ilgiau Lukas tylėjo, tuo drąsesnė tapo Elza. Viename susitikime ji tiesiai pasakė:
„Sofija, nesuprantu, kodėl Lukas pasirinko tave. Tu per jauna, pernelyg užsispyrusi. Tau trūksta patirties.
Sofija tada nutilo, bet naktį pirmą kartą pravirko savo miegamajame.
„Kodėl tu tyli?“ – paklausė ji vyro.
„Ji nenorėjo tavęs įžeisti…“, – sumurmėjo jis.
Sofijai tai buvo pirmasis tikras išdavystės atvejis.
Viskas galutinai sugriuvo per šeimos vakarienę. Elza padengė stalą ir staiga, tarp juoko ir pokalbių, pasakė:
„Sofija, manau, tau reikėtų porai savaičių išvykti pas savo tėvus. Noriu pabūti su sūnumi vieni.
Sofija sustingo. Jos širdis smarkiai ėmė plakti.
– Atleisk, ką?
– Tu dar nesupranti, – šaltai tęsė Elza. – Bet santuoka – tai ne tik apie du žmones. Šeima – tai mes. Ir aš neleisiu, kad mano sūnus atiduotų viską tau.
Visi žvilgsniai nukrypo į Luką. Sofija tikėjosi, kad jis atsistos šalia jos. Bet jis, nervingai žaisdamas pirštais su šakute, tik pasakė:
– Mama, kodėl tu taip elgiesi? Sofija, gal… tu tikrai pailsėsi pas tėvus?
Jo žodžiai skambėjo kaip nuosprendis. Sofija pajuto, kad pasaulis aplink ją griūva.
Tą pačią naktį ji susikrovė daiktus.
„Jei negali būti mano pusėje, – pasakė Sofija, – tai reiškia, kad jau padarei savo pasirinkimą.
Ji išvyko pas seserį į Insbruką, palikusi Luką tuščiame bute.
Jis skambino, rašė žinutes: „Aš tave myliu. Buvau bailys. Grįžk, aš viską sutvarkysiu.“ Bet Sofija neatsakė.
Po savaitės Lukas pasirodė jos slenksčioje su puokšte baltų rožių. Jo akys buvo paraudusios, balsas drebėjo:
„Sofija, atleisk. Aš supratau, kad negaliu gyventi be tavęs. Tu esi mano žmona, mano šeima. Aš neleisiu net motinai stoti tarp mūsų.
Jis sakė viską, ko ji taip ilgai laukė. Bet Sofija žiūrėjo į jį pavargusiomis akimis.
„Šie žodžiai turėjo būti pasakyti tada, Lukas“, – tyliai atsakė ji. „Kai aš sėdėjau prie stalo priešais tavo motiną ir laukiau, kad tu atsistos šalia. O dabar… per vėlu.“
Ji uždarė duris.
Sofija pateikė prašymą dėl skyrybų. Lukas liko su motina, kuri džiaugėsi „sūnaus sugrįžimu“, bet jo širdis buvo tuščia. Kiekvieną rytą jis prabusdavo su mintimi: jei tuo metu jis būtų pasakęs tik vieną „aš su tavimi“, jo gyvenimas būtų visiškai kitoks.
