Viskas prasidėjo nuo labai romantiško vakaro. Tai buvo jos gimtadienis. Vyras atnešė didžiulį rožių puokštę, padengė stalą ir galiausiai išsitraukė mažą dėžutę. Ant aksomo pagalvėlės gulėjo gražus auksinis apyrankė, inkrustuota smulkiais akmenėliais. Ji negalėjo patikėti, kad tai jai. Jos akyse žibėjo laimės ašaros, nes pastaruoju metu tarp jų buvo nemažai ginčų ir šaltų pauzių. Šis dovana atrodė kaip susitaikymas ir jo meilės įrodymas.
Ji nešiojo apyrankę kiekvieną dieną, grožėjosi ja, gyrėsi draugėms. Bet vieną vakarą, kai apyrankė užsikabino už megztinio rankovės, užsegimas keistai sušnibždėjo, ir ji pastebėjo mažą tarpą grandinėje. Smalsumas nugalėjo. Nusegusi papuošalą, ji atsargiai paspaudė – ir grandinė atsivėrė. Viduje buvo mažas susuktasis popieriaus lapelis.
Iš pradžių ji pamanė, kad tai kažkoks juvelyro pokštas arba kokybės ženklas. Bet kai ji išskleidė popieriaus lapą, jos širdis sustingo. Ten buvo jos vyro rašysena. Kelios trumpos eilutės: „Tu nesi pirmoji, kuriai aš padovanojau šį apyrankę. Bet tu, tikiuosi, esi paskutinė. Atleisk man, A.“
Ji perskaitė raštelį dar kartą ir dar kartą, netikėdama savo akimis. Tai reiškė, kad apyrankė nebuvo nauja. Kad prieš ją ji priklausė kitai moteriai. Ir jis pats tai žinojo. Dar daugiau, jis paliko šį prisipažinimą viduje, kaip slaptą pėdsaką.
Viduje viskas nutrūko. Galvoje prabėgo scenos: jo vėlyvi grįžimai, keisti skambučiai, kuriuos jis numušdavo, jo kartais kaltas žvilgsnis. Dabar viskas įgavo prasmę. Apyrankė, kuri turėjo tapti meilės simboliu, pasirodė esanti tyli išdavystės liudytoja.
Kai vyras grįžo namo, ji sėdėjo virtuvėje su apyranke rankose. Priešais ją – atversta užrašas. Jis sustingo duryse. Nebuvo reikalo ištarti nė žodžio: iš jo veido buvo matyti, kad jis žinojo, jog paslaptis atskleista.
Jis bandė paaiškinti, kad „tai buvo seniai“, kad „jis norėjo pradėti viską iš naujo“, kad „šis apyrankė jam yra naujos gyvenimo simbolis“. Bet šie žodžiai skambėjo gailiai. Ji nešaukė ir neverkė. Tiesiog tylėdama žiūrėjo į jį, ir ši tyla buvo baisesnė už bet kokius skandalus.
Vėliau ji pasakojo draugei: „Aš supratau, kad labiausiai skauda ne neištikimybė. Labiausiai skauda gyventi nežinant tiesos. O tiesa visada randa būdą išeiti į paviršių. Net jei ji paslėpta mažytėje apyrankės grandinėje“.
