Mažame kaimelyje Bavarijoje gyvenimas tekėjo ramiai ir nuosaikiai. Kiekvieną rytą valstiečiai eidavo į laukus, vaikai žaisdavo prie upės, o aikštėje buvo galima išgirsti arklių žvengimą. Tomas, jaunas ūkininkas, turėjo gražią kumelę vardu Luna. Protinga, paklusni, ji žinojo kelią namo užsimerkusi ir niekada nekeldavo rūpesčių.
Tačiau kaime buvo viena keistenybė, apie kurią kaimynai šnabždėjosi: Luna kategoriškai atsisakydavo prieiti prie senojo tvarto kaimo pakraštyje.
Tvartas stovėjo apleistas dešimtmečius. Stogas buvo įgriuvęs, sienos apaugusios samanomis, o durys užkalti. Niekas neprisiminė, kam jis priklausė, bet visi žinojo: geriau prie jo nepriartėti.
Kiekvieną kartą, kai Tomas vedė Luną keliu pro tvartą, ji staigiai sustodavo. Jos ausys atsistodavo, kvėpavimas tapdavo nelygus. Kartais ji atsistodavo ant užpakalinių kojų, šnibždėdavo ir atsisakydavo eiti toliau. Tekdavo apeiti tvartą per lauką, nors kelias per jį buvo daug trumpesnis.
Tomas bandė įtikinti kumelę, priartino ją arčiau, bet Luna atkakliai traukėsi atgal, tarsi jaustų pavojų.
Senoliai pasakojo, kad šiame tvartelyje kažkada buvo laikomi ne gyvuliai, o žmonės. Karo metu čia buvo varomi belaisviai. Sakoma, kad daugelis iš jų iš čia neišėjo gyvi.
„Arkliai jaučia tai, ko mes nematome“, – šnibždėjo sena Greta, vietinė žolininkė. „Nesiginčyk su ja. Jei Luna bijo, tai reiškia, kad yra priežastis.“
Tomas juokėsi: „Ji tiesiog užsispyrusi.“ Bet kažkur giliai viduje jį taip pat kankino nerimas.
Vieną vėlyvą vakarą Tomas grįžo namo. Kelias ėjo pro tvartą. Luna vėl sustojo ir žirgždojo taip garsiai, kad aidu pasklido po visą kaimą.
Tomas nulipo nuo arklio ir pats pabandė pažvelgti į vidų pro lentų tarpą. Ir staiga jam pasirodė, kad tamsoje jis pamatė kažkieno akis. Mažos, blizgančios, tarsi jos sekė jį iš gilumos tvarto.
Jis atšoko ir skubiai pasitraukė. Mėnulis skriejo keliu taip greitai, tarsi bėgtų nuo pačios mirties.
Kitą dieną Tomas nusprendė kartu su draugais patikrinti sandėlį. Jie nuėmė dalį lentų ir įėjo vidun. Viduje tvyrojo slegianti tyla. Dulkėti sijai, voratinkliai ir puvimo kvapas. Bet kampe jie rado į medį įaugusias geležines grandines ir surūdijusias dubenėles.
Vienas iš vyrų sumurmėjo:
„Senoliai buvo teisūs. Čia tikrai laikė žmones.“
Nuo tos dienos net skeptikai ėmė aplenkti tvartą.
Luna daugiau niekada nepriartėjo prie šios vietos. Kiekvieną kartą, kai kelias vedė pro šalį, ji pradėdavo drebėti ir žiūrėti į tvartą su siaubu akyse.
Tomas nustojo su ja ginčytis. Jis suprato, kad yra vietų, kur žemė saugo per daug skausmo. Ir galbūt tik gyvūnai gali pajusti šią atmintį.
Klojimas stovi iki šiol. Niekas jo neišardo, neremontuoja, negriauna. Kaime sakoma: tegul jis lieka kaip priminimas. Ir kiekvieną kartą, kai kas nors naktį išgirsta Lunos garsų žvengimą, žmonėms nugarą nupurto šiurpuliukai.
