Vakaras prasidėjo visiškai įprastai. Ana stovėjo virtuvėje ir maišė sriubą, svetainėje ant kilimo žaidė jos aštuonmetis sūnus Lukas, o katinas Oskaras neskubėdamas išėjo į kiemą pro pravirą langą. Tai buvo jo įprotis – kiekvieną vakarą jis dingdavo porai valandų, kad grįžtų su nugalėtojo išraiška veide. Kartais jis parnešdavo dantyse lauko gėles, kartais – peles, kuriomis didžiuodamasis pasigirsdavo, išdėstydamas jas tiesiai prie slenksčio.
Bet tą dieną viskas buvo kitaip. Jau buvo sutemę, kai durys girgždėjo ir tarpduryje pasirodė Oskaras. Jo akys spindėjo pasitenkinimu, uodega buvo pakelta kaip vamzdis, o dantyse jis laikė kažką tamsaus ir purvino. Jis atsargiai padėjo radinį ant kilimėlio ir miaukė taip garsiai, tarsi laukdamas aplodismentų.
Ana pasilenkė pažiūrėti, ir jos oda nupiešė šiurpuliukai. Tai buvo ne pelė ir ne plunksna, o maža metalinė dėžutė. Nuo laiko patamsėjusi, subraižyta ir su nesuprantamu raštu ant dangčio. Spynelė kabėjo pusiau sulaužyta, tarsi kažkas seniai bandė ją atidaryti.
Lukas pribėgo prie durų ir džiaugsmingai sušuko:
„Mama, žiūrėk, lobis!“
Ana akimirksniu sustingo. Jos viduje kovojo smalsumas ir nerimas. Bet vaikas žiūrėjo į ją su tokiu susižavėjimu, kad ji apsisprendė. Atsargiai paėmė dėžutę į rankas ir patraukė už dangčio. Jis pasidavė su lengvu girgždesiu.
Viduje, ant skudurėlio, gulėjo senoviniai papuošalai: žiedas su akmeniu, grandinėlė ir sagė. Viskas atrodė taip, tarsi būtų dešimtmečius gulėję žemėje. Bet labiausiai Aną nustebino keturis kartus sulankstytas popieriaus lapas, pageltęs, bet stebėtinai gerai išsilaikęs. Ji jį išskleidė – ir širdis suspaudė.
Laiškas buvo parašytas tvarkingu moterišku raštu. Jame moteris, kreipdamasi į dukrą, prašė jos atleidimo. Ji rašė, kad negalėjo likti šalia, kad aplinkybės buvo stipresnės už ją, bet meilė niekada nepaliko jos širdies. Paskutinės eilutės buvo parašytos drebant rankai: „Žinau, kad neturiu teisės, bet tegul bent ši dėžutė vieną kartą suranda kelią namo“.
Ana perskaitė laišką dar ir dar kartą. Lukas nieko nesuprato, bet jautė įtampą. Jis paklausė:
„Mama, ar tai kažkieno paslaptis?
Ana tik atsiduso. Tą naktį ji ilgai negalėjo užmigti. Ji negalėjo atsikratyti jausmo, kad šis laiškas buvo skirtas kažkam iš artimųjų.
Ryte ji nusprendė savo radinį parodyti vyresnio amžiaus kaimynei iš apatinio aukšto – Elizabetai. Kai Ana jai padavė dėžutę, ta išbalso. Moteris pradėjo drebėti, o jos akyse žibėjo ašaros.
„Dieve… tai… tai mamos daiktai“, – sušnibždėjo ji.
Anna sustingo. Elizabeta papasakojo, kad jos motina dingo, kai ji buvo maža mergaitė. Niekas nežinojo, kur ji dingo, o tėvas visą gyvenimą vengė kalbėti apie ją. Elizabeta užaugo su jausmu, kad motina juos tiesiog paliko, kad ji niekada nemylėjo nei jos, nei šeimos.
Dabar laiškas viską apvertė aukštyn kojomis. Jis tapo tuo atsakymu, kurio Elizabeta laukė visą gyvenimą. Ji verkė, prispaudusi lapelį prie krūtinės, ir kartodavo: „Tai ji vis dėlto mane mylėjo… Tai ji tikrai mylėjo…“
Anna ir Lukas sėdėjo šalia ir nežinojo, ką pasakyti. Tuo metu jiems atrodė, kad jie atsitiktinai palietė svetimą gyvenimą, paslaptį, kuri dešimtmečius laukė savo valandos.
Nuo tada dėžutė užėmė ypatingą vietą Elizabetos namuose. Ji sakė, kad tai yra jos „atleidimas ir susitaikymas“, likimo dovana, kuri jai sugrąžino ramybę. Anna dažnai ją lankydavo, padėdavo tvarkyti reikalus, o Lukas tapo senutei beveik anūku, kurio ji niekada neturėjo.
O katinas Oskaras… Jis vėl vaikščiojo vakarais, grįždavo purvinas ir patenkintas, kaip visada. Bet kiekvieną kartą, kai jis įeidavo į namus, Anna ir Lukas žiūrėdavo į jį su šypsena ir lengvu drebuliu. Nes dabar jie žinojo: kartais net ir pačias įprastines katės gali tapti paslapties nešėjomis, pakeisti svetimą likimą ir sugrąžinti prarastą praeitį.
