Lucas niekada nelaikė savęs drąsiu. Jis buvo įprastas šešiolikmetis vaikinas, mėgstantis vaizdo žaidimus, muziką ir pokalbius su draugais. Tą penktadienį jis liko namuose vienas: tėvai išvyko savaitgaliui į kaimą pas močiutę. Lukui tai reiškė laisvę – galėjo neskubėti atlikti namų darbus, sėdėti prie kompiuterio kiek norėjo ir valgyti picą tiesiai savo kambaryje.
Bet vakare įvyko tai, ko jis niekada nepamirš.
Jis sėdėjo prie stalo, ausinėse grojo muzika, ir staiga per ritmą jis pajuto keistą vibraciją. Tarsi kas nors stipriai trenkė į sieną. Iš pradžių Lukas pamanė, kad tai triukšmauja kaimynai, bet kai jis nusiėmė ausines, išgirdo kažką kita – duslius smūgius, o tada girgždėjimą, tarsi kas nors sunkiai judėtų po grindis.
Jis sustingo. Kaimyniniame bute gyveno ponas Mülleris – septyniasdešimties metų vyras. Paprastai jis buvo draugiškas, sveikindavosi, kartais vaišindavo Luką obuoliais iš sodo. Bet pastarosiomis savaitėmis jo nebuvo matyti: langai tamsūs, pašto dėžutė perpildyta.
Lukas priėjo prie sienos. Triukšmas pasikartojo, ir dabar jis aiškiai išgirdo – dejonę. Žemą, vos girdimą.
Per nugarą perbėgo šaltis.
Galėjo užsidaryti kambaryje, apsimesti, kad nieko neįvyko. Bet nerimas tik didėjo. Lukas surinko tėvų numerį, bet jie neatsiliepė – buvo kelyje. Paauglys nervingai vaikščiojo po kambarį, kol nusprendė: „Jei dabar išeisiu, tas žmogus gali mirti“.
Jis išėjo į koridorių ir sustojo prie kaimyno durų. Pabeldė. Tyla. Dar kartą. Vėl nieko. Tada jis atsargiai paspaudė rankeną – ir, jo nuostabai, durys buvo neužrakintos.
Į nosį smogė vaistų ir drėgmės kvapas. Prieškambaryje buvo pusiau tamsu, lempa mirgėjo. Lukas žengė keletą žingsnių ir koridoriaus gale pamatė ant grindų gulintį vyrą. Ponas Mülleris buvo blyškus, akys užmerktos, ranka siekė šalia gulintį telefoną.
Lucas sustingo. Viskas viduje susitraukė iš siaubo. Bet tada jis puolė į priekį, paėmė senolio telefoną, tada išsitraukė savo ir drebinčiais pirštais surinko greitosios pagalbos numerį.
„Alo, skubiai! Čia senam vyrui blogai! Adresas… taip, jis kvėpuoja, bet labai silpnai!
Laukimas atrodė amžinas. Lukas sėdėjo šalia, pakėlė kaimyno galvą, uždengė jį striuke ir šnibždėjo: „Laikykitės, prašau, jie jau važiuoja…“ Senolis bandė kažką pasakyti, bet žodžiai buvo nesuprantami.
Po dešimties minučių į butą įbėgo gydytojai. Jie iš karto ėmėsi veiksmų – deguonies kaukė, injekcijos, neštuvai. Vienas iš medikų greitai pažvelgė į Luką:
„Gerai, kad mus iškvietėte laiku. Jei dar šiek tiek vėliau – galėjo būti per vėlu.
Lucas stovėjo nuošalyje, netikėdamas, kad visa tai vyksta iš tikrųjų. Jam atrodė, kad tai sapnas arba scena iš filmo. Kai už gydytojų užsitrenkė durys, tyla laiptinėje pasirodė bauginančiai garsiai.
Po kelių dienų atėjo žinia: ponas Müller išgyveno.
O po poros savaičių jis grįžo namo iš ligoninės. Lukas pasitiko jį prie lifto. Senolis atrodė susilpnėjęs, bet jo akys spindėjo dėkingumu.
„Tu išgelbėjai man gyvybę, berniuk“, – tyliai tarė jis. „Niekada to nepamiršiu.“
Šie žodžiai kažką pakeitė paauglio viduje. Jis suprato, kad net tas, kuris laiko save įprastu ir „nedrąsiu“, vieną dieną gali tapti vieninteliu, kuris žengs teisingą žingsnį.
Istorija pasklido po visą namą. Kaimynai vadino Luką didvyriu, mokykloje apie jį kalbėjo, o jis pats tik numojo ranka:
„Aš padariau tai, ką turėjau padaryti. Kiekvienas būtų pasielgęs taip pat.“
Bet giliai širdyje jis žinojo: toli gražu ne kiekvienas būtų ryžęsis įeiti į tą butą.
