Jis gyveno mūsų name daugiau nei dvidešimt metų. Mažas, liesas, visada susikūprinęs ir visada dėvėjo tą pačią nudėvėtą kepurę. Beveik niekas jo gerai nepažinojo – jis mokėjo pasisveikinti, bet nemėgo kalbėtis. Vakare jį buvo galima pamatyti ant suoliuko prie įėjimo: jis sėdėdavo, žiūrėdavo į tolį ir, atrodė, niekada nesikišdavo į niekieno reikalus. Mums jis buvo tiesiog kiemo dalis, tokia pat įprasta kaip nuluptos sienos ar senos sūpynės.
Mes pripratome laikyti jį nekenksmingu senuku. Jis niekada nekėlė triukšmo, nesiskundė, nesiskandalingavo. Atvirkščiai – visada buvo tylus, tvarkingas, nepastebimas. Jis niekada neturėjo svečių. Niekas nematė, kad jis eitų pas ką nors. Kartais kaimynai juokavo: „Jis gyvena kaip vaiduoklis“. Ir tikrai – jis tarsi ištirpdavo mūsų namuose, egzistavo šalia, bet tarsi kitame pasaulyje.
Ir tada atėjo ta diena. Jo durys staiga nustojo atsidaryti. Niekas jo nematė ant suoliuko, parduotuvėje, net vaistinėje, kur jis kartais pasirodydavo. Iš pradžių niekas nekreipė dėmesio – gal išvyko pas giminaičius. Bet dienos ėjo, o laiptinėje pasklido nemalonus kvapas. Išsikvietėme policiją, durys buvo atidarytos. O tai, kas pasirodė bute, amžinai pakeitė mūsų požiūrį į šį žmogų.
Mes tikėjomės pamatyti įprastą pensininko būstą: senus baldus, dulkėtus kilimus, krūvas nereikalingų daiktų. Tačiau butas atrodė neįprastai švarus. Jokių šiukšlių, jokios netvarkos. Viskas stovėjo idealiai lygiai, tarsi savininkas bijotų ką nors pajudinti. Bet keisčiausia buvo spintos ir dėžės, tvarkingai išdėstytos palei sienas. Kai policininkai atidarė vieną iš jų, kaimynai, stovėję prie durų, su siaubu pažvelgė vieni į kitus.
Viduje buvo šimtai vokų. Stori, nuo laiko pagelėję, surišti virvelėmis. Ant kiekvieno buvo vardai, datos, kartais adresai. Tai buvo visa laiškų kolekcija. Bet vos atidarius kelis vokus, tapo aišku, kad tai ne įprasta korespondencija. Viduje buvo nuotraukos. Moterys, vaikai, vyrai. Visi – tarsi slapta nufotografuoti: kas nors išeina iš parduotuvės, kas nors veda vaiką į mokyklą, kas nors tiesiog eina gatve. Ant nuotraukų atvirkštinės pusės tvarkingu raštu buvo padarytos pastabos: „Nusišypsojo man prie stotelės“, „Kiekvieną dieną 8:15 eina į mokyklą“, „Šiandien pirmą kartą užkalbino kaimynę“.
Mes sustingome. Pasirodo, senolis dešimtmečiais stebėjo aplinkinius žmones. Jis fiksavo kiekvieną smulkmeną, rinko detales apie svetimą gyvenimą, tarsi sudarydamas savo asmens bylas. Kai kurie kaimynai nuotraukose atpažino savo tėvus jaunystėje. Kiti – save vaikystėje. Vienas vyras išbalso, laikydamas savo žmonos nuotrauką, padarytą prieš dvidešimt metų: „Tuomet ji dar buvo studentė…“
Bet tikrasis siaubas laukė toliau. Tolimoje kambario dalyje, užrakintame rūdžiuotu spyna, buvo sienos, nukabintos nuotraukomis. Kiekvienoje iš jų buvo mūsų namo ir kaimyninių kiemų gyventojų veidai. Po nuotraukomis buvo tvarkingai parašyti užrašai: „Mano dukra“, „Mano sūnus“, „Mano žmona“, „Mano anūkas“. Jis sukūrė visą „šeimą“ iš svetimų žmonių, kuriuos matydavo kasdien, bet su kuriais niekada nebendravo.
Niekas negalėjo suprasti, kas tai buvo. Ligota fantazija? Bandymas užpildyti vienatvės tuštumą? Ar kažkas daug baisesnio? Policija ilgai tikrino medžiagą, bet nieko nusikalstamo nerado. Jis niekam nepadarė nieko blogo. Tik stebėjo. Tik rinko. Tik kūrė savo keistą gyvenimo iliuziją, kurioje jis nebuvo vienas.
Tačiau po šio įvykio visas namas pasikeitė. Mes staiga supratome, kad gyvenome šalia žmogaus, apie kurį nieko nežinojome. Tyli, nekenksmingas senukas, kurio mes buvome įpratę nepastebėti, pasirodė esąs žmogus, kurio pasaulis buvo paslėptas nuo visų. Kaimynai dar ilgai apie jį diskutavo, kažkas jį teisino: „Jis tiesiog buvo vienišas, norėjo turėti šeimą“. O kažkas iki šiol dreba, praeidamas pro jo buvusias duris: „O jei jis tiesiog nespėjo… o jei vieną kartą būtų nusprendęs eiti toliau?“
Nuo tada mes pradėjome atidžiau stebėti vieni kitus. Ir kiekvieną kartą, sutikdami kaimynus lifte ar laiptinėje, viduje lieka nemalonus jausmas: o jei už uždarų durų šiuo metu slepiasi dar viena paslaptis, apie kurią niekas net neįtaria?
