Senas skrynia stovėjo palėpės kampe, padengta dulkių sluoksniu. Ji atrodė kaip namų dalis, tarsi čia būtų gyvenusi ilgiausiai. Dešimtmečiais niekas jos neatidarė.
Kai mirė jos močiutė Evelina, Sofija peržiūrėjo daiktus, kad nuspręstų, ką palikti, o ką išmesti. Skrynia buvo sunki, su mažu surūdijusiu užraktu, ir mergina jau beveik nusprendė ją išmesti į sąvartyną. Bet kažkas viduje jai pasakė: reikia atidaryti.
„Ką gi tu slėpei, močiute?“ – sušnibždėjo ji ir paėmė žirkles.
Spynelė sulūžo su lengvu spragtelėjimu. Dangtis girgždėjo, ir Sofija įkvėpė senovės kvapą: sausos medžiagos, pageltęs popierius ir subtilus tų pačių kvepalų, kuriais visada naudodavosi Evelina, aromatas.
Viduje buvo senos nuotraukos, tvarkingai surišti laiškai ir keletas keistų daiktų: medalis su 1946 metų data, moteriškas šalikas ir mažytis raktas. Bet labiausiai Sofijos žvilgsnį patraukė raudonu kaspinu surištas paketas.
Ji atrišo jį ir sustingo. Laiškas buvo adresuotas ne seneliui Henrijui, o vyrui vardu Čarlzas. „Mano vienintelis… jei tik galėtume būti kartu…“ – eilutės buvo persmelktos ilgesio ir begalinės meilės.
Sofija pajuto, kaip jai sukasi galva. Jos sąmonėje močiutė visada buvo ištikimybės ir griežtumo pavyzdys. Bet pasirodo, Evelina turėjo paslaptį – tikrą, draudžiamą meilę?
Drebinčiomis rankomis ji išėmė likusius laiškus. Jų buvo daug – ir visi skirti Čarlzui. Pačioje skrynios apačioje gulėjo maža aksomo dėžutė. Sofija ją atidarė ir pamatė žiedą su safyru. Bet tai nebuvo tas pats žiedas, kurį močiutė nešiojo visą gyvenimą.
Tai reiškia, kad žiedas buvo Čarlzo dovana? Kodėl močiutė jo nenešiojo? Ar senelis Henris apie tai žinojo?
Sofijos širdyje kovojo emocijos. Ji jautė kartėlį, kad sužinojo tiesą per vėlai. Ir tuo pačiu metu ją žavėjo mintis, kad jos močiutė gyveno su tokia stipria, nors ir draudžiama meile.
Sofija atsargiai padėjo laiškus atgal ir uždarė skrynią. Ji suprato vieną dalyką: kartais nebūtina atskleisti visų paslapčių iki galo. Pakanka žinoti, kad meilė, net ir slapta, gali trukti visą gyvenimą.
