Anna ir jos vyras Markas seniai svajojo apie nuosavą namą. Jie norėjo pabėgti nuo miesto triukšmo, apsigyventi ramioje vietoje ir pradėti gyvenimą iš naujo. Kai agentas jiems parodė seną dviejų aukštų namą miesto pakraštyje, jie iš karto suprato, kad tai jų šansas. Namas buvo apleistas, tinkas byrėjo, grindys girgždėjo kiekvienu žingsniu, bet jame jautėsi kažkoks ypatingas dvasia.
„Čia bus jauku“, – pasakė Anna, braukdama ranka per sienas. „Aš tiesiog matau, kaip mes jį remontuosime“.
Kaimynai pažvelgė vienas į kitą, bet tylėjo. Niekas nenorėjo pasakoti jaunuoliams šio namo istorijos.
Kartą, nuimdama tapetus miegamajame, Anna pastebėjo siaurą plyšį. Smalsumas nugalėjo: ji peiliu pakėlė sieną ir už seno faneros gabalo rado slėptuvę. Viduje gulėjo sudėvėtas dienoraštis odiniame viršelyje.
Anna nušluostė dulkes, atidarė jį – ir širdis suspaudė. Rašysena buvo keistai pažįstama, tarsi ji pati būtų rašius šias eilutes.
Pirmasis įrašas buvo datuotas 1963 metais:
„Aš bijau tamsos. Kartais man atrodo, kad už durų stovi kažkas, kas žino apie mane viską. Aš slepiuosi spintoje, bet jie vis tiek girdi, kaip aš verkia.“
Ana perskaitė keletą puslapių ir sustingo: dienoraščio autorius aprašė jos pačios vaikystės baimes. Niekas, išskyrus ją pačią, nežinojo, kad penkerių metų ji užmigdavo tik su lempa ir slėpdavo žaislinį meškiuką spintoje, kad „jis saugotų“.
Iš pradžių Ana nusprendė, kad tai sutapimas. Bet kuo toliau skaitė, tuo šaltesnė tapo jos širdis. Dienoraštyje buvo minima mergaitė su ilgais kaštoniniais plaukais, kurią mokykloje erzino dėl pernelyg blyškios odos. Anna turėjo būtent tokią vaikystę.
Viename iš paskutinių puslapių autorius parašė:
„Kai ateis mergaitė vardu Anna, aš pagaliau galėsiu išeiti. Ji tęs mano kelią“.
Anna užvertė dienoraštį, rankos drebėjo. Ji buvo vadinama būtent taip.
Vakare Anna parodė dienoraštį Markui. Jis nusišypsojo:
„Na, kas žino? Galbūt vienas iš ankstesnių savininkų tiesiog parašė kažką išgalvoto. Senas mistifikavimas.
Bet naktį Anna pabudo nuo keisto garso: tarsi kas nors vartytų puslapius. Ant naktinio staliuko gulėjo tas pats dienoraštis – atvertas. Puslapyje, kurio anksčiau nebuvo, buvo užrašyta frazė:
„Tu tai skaitai šiąnakt. Aš žinojau.“
Anna suriko. Markas įjungė šviesą, bet įrašai buvo savo vietoje.
Kitos dienos tapo kankinimu. Kiekvieną rytą dienoraštyje atsirasdavo naujos eilutės – mintys, kurias Anna dar tik ketino užrašyti. Pavyzdžiui, ji jaudinosi, kad nesugebės susitvarkyti su remontu, o kitą dieną pamatė:
„Bijau, kad šis namas mums taps per sunkiu išbandymu“.
Anna bandė paslėpti dienoraštį rūsyje, sudeginti židinyje, išmesti į upę, bet kiekvieną rytą jis vėl atsirasdavo šalia jos lovos, atvertas naujame puslapyje.
Iš nevilties Anna nuėjo į archyvą. Ten ji sužinojo, kad namas priklausė moteriai vardu Klara. Jos dukra – mergaitė Anna – be pėdsakų dingo 1970-aisiais. Tuometinėse laikraščiuose buvo rašoma: „Motina tvirtino, kad vaikas buvo ypatingas ir „tęs jos kelią“, bet kaimynai laikė ją beprote“.
Anna su siaubu suprato: dienoraštis sienoje galėjo priklausyti tai pačiai Klarai.
Vieną naktį, kai Markas išvyko reikalais, Anna vėl išgirdo lapų šnibždesį. Dienoraštis buvo atvertas. Jame buvo parašyta:
„Tu esi aš. Mes esame viena. Priimk tai, ir baimė išnyks“.
Anna drebinčiomis rankomis uždarė knygą ir pašnibždėjo:
„Aš ne tu. Aš esu savimi.
Kitą rytą dienoraštis dingo. Nuo tada jis daugiau nebeatsirado.
Bet kartais, užmigdama, Anna girdi popieriaus šnibždesį sienose. Ir kiekvieną kartą galvoja: o jei dienoraštis tiesiog laukia, kol jos baimės sugrįš?
