Viskas prasidėjo vakare, kai Megan ir jos vyras Tomas nusprendė aplankyti seną tėvų namą. Namas stovėjo mažo Amerikos miestelio pakraštyje ir jau dešimt metų stovėjo tuščias. Kadaise čia virė gyvenimas, bet po savininkų mirties langai buvo užkalti, o durys užrakintos. Megana norėjo tik paimti kelias senas nuotraukas ir daiktus, likusius iš vaikystės.
Viduje kvapo dulkėmis ir drėgme. Grindų lentos girgždėjo kiekvienu žingsniu. Atrodė, kad nieko neįprasto – tiesiog tuščias senas namas. Bet kai jie pakilo į svetainę, iš viršaus pasigirdo aiškus garsas.
Tarsi kas nors vaikščiojo po palėpę.
Megan sustingo ir pažvelgė į vyrą.
„Girdėjai?“
Tomas susiraukė:
„Turbūt skersvėjas… arba žiurkės.“
Bet po minutės garsas pasikartojo – sunkūs žingsniai, ritmingi ir aiškūs.
Tomo balsas sudrebėjo:
„Čia juk niekas negyvena. Raktai yra tik pas mus.“
Megan suspaudė jo ranką. Širdis plakė taip garsiai, kad atrodė, jog tyloje ją galima išgirsti.
Jie lėtai lipo laiptais. Kiekvienas žingsnis atrodė tarsi aidu atkartojantis grindų girgždesį, didindamas įtampą. Palėpėje durys buvo užrakintos. Bet už jų vėl pasigirdo žingsniai – tarsi kas nors lėtai vaikščiojo pirmyn ir atgal.
Tomas susiėmė drąsą, išsitraukė raktą ir pasuko spyną. Durys sunkiai pasidavė. Jie įėjo ir sustingo.
Palėpė buvo tuščia. Nebuvo nei baldų, nei dėžių, tik dulkių sluoksnis ant grindų. Bet keisčiausia buvo tai, kad ant tų dulkių buvo matomi pėdsakai. Švieži, aiškūs vyriškų batų pėdsakai, vedantys nuo durų prie lango.
Langas buvo šiek tiek praviras, nors jie aiškiai prisiminė, kad anksčiau visi langai buvo užkalti.
Tą vakarą Megan ir Tomas paliko namą net nepasiėmę daiktų. Kitą dieną jie iškvietė policiją. Pareigūnai apžiūrėjo palėpę, bet tik gūžtelėjo pečiais: jokių įsilaužimo pėdsakų, jokių pirštų atspaudų.
„Galbūt kažkas jau seniai naudojasi šiuo namu“, – spėjo vienas iš jų. „Bet kas? Ir kaip jis čia pateko?“
Megan iki šiol prisimena tą žingsnių garsą, kurį ji girdėjo pernelyg aiškiai. Kartais jai atrodo, kad tai buvo ne žmogus. O kažkas – ar kažkas – kitas.
Ir kiekvieną kartą, kai ji pravažiuoja pro seną namą, jos širdis suspaudžia. Nes kai kurių namų paslaptis geriau niekada neatskleisti.
