Martinas niekada nenorėjo laikyti gyvūnų. Jis buvo užsiėmęs darbu, retai būdavo namuose ir manė, kad šuo – tai nereikalingas vargas. Bet vieną kartą jo dukra parnešė šuniuką iš gatvės.
„Tėti, jis sušals!“ – maldavo Sofija.
Martinas atsiduso, bet leido jį pasilikti. Taip namuose atsirado šuo, kurį pavadino Rexu.
Iš pradžių Martinas pyko: visur namuose buvo šuns plaukai, jis lojo, reikėjo jį vedžioti lietuje ir šaltyje. Jis vis dažniau kartodavo:
„Kai užaugsi, pati juo rūpinsiesi.“
Bet Sofija labai mylėjo Rexą, ir šuo tapo šeimos dalimi.
Praėjo keleri metai. Vieną kartą Martinas grįžo namo vėlai vakare. Sofija jau miegojo, žmona Katarina ruošė vakarienę. Reksas gulėjo prie durų, bet staiga pašoko, pakėlė ausis ir ėmė loti.
„Tyliau“, – burbtelėjo Martinas. „Vėl pelę išgirdo“.
Bet šuo nesiliovė. Jis traukė šeimininką už rankovės, urzgė ir atkakliai bandė išvesti jį į gatvę.
Būtent tuo metu namuose pasklido dujų kvapas. Martinas išbalso. Jis puolė prie viryklės – vožtuvas buvo sulaužytas, dujos tekėjo visu greičiu.
Jis spėjo užsukti dujas, atidarė langus, o tada atsisėdo ant virtuvės kėdės, negalėdamas patikėti, kad dar dešimt minučių – ir šeima galėjo tiesiog neatsibusti.
Reksas sėdėjo šalia, tyliai inkštė, padėjęs galvą ant šeimininko kelių.
„Tu mus išgelbėjai…“, – pašnibždėjo Martinas, glostydamas šunį.
Nuo tada jis daugiau niekada jo nevadino „našta“. Priešingai, Reksas tapo brangiausiu draugu. Martinas netgi nustojo užsibūti darbe, kad vakare galėtų su juo pasivaikščioti.
Kartą kaimynas paklausė jo gatvėje:
„Sąžiningai pasakyk, Martynai, kam tau šuo?“
Martynas nusišypsojo, pažvelgė į Rexą ir atsakė:
„Jis ne tik šuo. Jis mano angelas.“
