Klara gyveno viena nedideliame name senos Europos miestelio pakraštyje. Namą ji paveldėjo iš tėvų – tvirtą, su čerpių stogu ir erdviu sodu, kuris prasidėjo tiesiai už virtuvės lango. Gyvenimas tekėjo ramiai, beveik monotoniškai, ir vienintelis jos nuolatinis džiaugsmas buvo katinas vardu Oskaras.
Oskaras buvo protingas ir neįprastai ramus gyvūnas. Dieną jis galėjo valandas snausti ant palangės arba tingiai stebėti paukščius sode. Bet jis turėjo vieną keistą įprotį, kurį Klara iš pradžių laikė juokingu, o vėliau pradėjo bijoti: kiekvieną naktį lygiai tuo pačiu laiku katinas atsisėsdavo prie kambario lango ir pradėdavo įtemptai žiūrėti į tamsą.
Iš pradžių Klara juokavo sau: „Na, mano naktinis sargybinis, ką tu ten saugai?“ Bet palaipsniui jos juokas virto nerimu. Oskaras sėdėjo nejudėdamas, jo kailis buvo pasišiaušęs, ausys prispausdytos, uodega šiek tiek drebėjo. Kartais jis tyliai urzgė, skleisdamas garsus, kurių Klara niekada anksčiau iš jo nebuvo girdėjusi.
Ji bandė tai paaiškinti logiškai: „Turbūt pelės ar paukščiai sėdi ant tvoros.“ Bet jos širdis kaskart suspaudė, nes katės veidas buvo pernelyg rimtas.
Vieną kartą, apie antrą valandą nakties, Klara nusprendė išsiaiškinti tiesą. Ji įjungė mažą žibintuvėlį ir tyliai priėjo prie lango. Oskaras, tarsi pajutęs jos ryžtą, sušnypštė ir įdėmiai pažvelgė į sodą.
Už stiklo matėsi tik vėjo supami medžiai ir senas medinis tvartas, kurį seniai reikėjo nugriauti. Bet staiga Klara pastebėjo, kad katinas dar labiau įsitempė. Tada sodos gilumoje ji įžvelgė tamsią siluetą.
Figūra stovėjo nejudėdama šalia daržinės. Aukšta, ištęsta, tarsi stebėdama namą. Klara taip išsigando, kad instinktyviai išjungė žibintuvėlį ir atšoko nuo lango. Kai ji vėl ryžosi pažiūrėti, ten jau nieko nebuvo.
Keletą naktų iš eilės vyko tas pats. Oskaras sėdėdavo prie lango, ir jo žvilgsnis buvo nukreiptas į sodą. Kartais Klarai atrodė, kad ji girdi silpną šakų traškėjimą, tarsi kas nors atsargiai judėtų kieme. Bet kiekvieną kartą, kai ji priartėdavo, ten nebuvo nė gyvos dvasios.
Dieną viskas atrodė taikiai ir ramiai. Bet naktį sodas tarsi atgydavo, virsdamas kažkieno bauginančia teritorija.
Klara pagaliau nusprendė paskambinti policijai. Du pareigūnai atvyko vėlai vakare ir sutiko pasilikti pasala. Ir ne veltui. Apie antrą nakties jie tikrai pastebėjo vyrą, kuris slėpėsi prie daržinės ir kartais priartėdavo prie namo.
Jis turėjo žibintuvėlį ir raktų rinkinį. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo benamis su nusikalstama praeitimi, kuris ieškojo tuščių namų, kad galėtų juos apiplėšti naktį.
„Jums nepaprastai pasisekė“, – pasakė vienas iš policininkų, kai sulaikytasis buvo išvestas. „Paprastai tokie žmonės nesustoja prieš kliūtis. Bet jūsų katė… atrodo, ji jį pajuto anksčiau už mus.“
Klara tvirtai apkabino Oskarą ir staiga suprato: būtent jis visą tą laiką saugojo jos namus. Ne garsiu lojimu, ne agresija, o savo dėmesiu ir atkaklumu.
Nuo tada ji niekada daugiau nesijuokė iš jo įpročio sėdėti prie lango. Kiekvieną kartą, kai Oskaras įdėmiai žiūrėdavo į tamsą, Klara jautė dėkingumą – ir lengvą baimės šaltį. Juk dabar ji žinojo: gyvūnai mato tai, ko žmonės ne visada yra pasirengę pastebėti.
