Sara užsuko į prekybos centrą grįždama namo iš darbo. Įprastas vakaras, pirkėjų minia, ilgos eilės su ryškiais iškabos. Ji skubėjo – reikėjo nupirkti produktų vakarienei. Bet tai, kas įvyko toliau, įstrigo jai į atmintį visam laikui.
Praeidama pro kasas, Sara pastebėjo jaunuolį. Jis vilkėjo tamsią striukę su gobtuvu, veidą iš dalies dengė šalikas. Iš pradžių nieko įtartino. Bet jo judesiai išdavė jį: jis žvalgėsi į šalis, pirštai drebėjo, o iš po striukės kažkas nepatogiai kyšojo.
Sara buvo mačiusi pakankamai filmų ir skaitusi naujienas, kad suprastų – jis kažką slepia. Ir tuo momentu, kai vaikinas puolė prie išėjimo, pro kasą, Saros širdis tarsi pastūmėjo ją į priekį.
Ji užstojo jam kelią.
„Ei!“ – sušuko ji, ir jos pačios balso skambesys ją pačią nustebino.
Vaikinas sustojo, ir akimirką jų žvilgsniai susitiko.
Apsaugos darbuotojas pribėgo, iš jo atėmė maišelį, kuriame buvo alkoholio buteliai ir kažkokie maisto produktai. Bet Sara jau negirdėjo jo šūksnių. Ji žiūrėjo į vaikiną, kai jis nuėmė šalį…
Ir sustingo.
Priešais ją stovėjo ne beveidis vagis, ne atsitiktinis nusikaltėlis. Priešais ją stovėjo Džeikobas. Tas pats Džeikobas, su kuriuo ji kažkada dalijosi mokyklos suolu. Kuris pamokose juokavo garsiau už visus, padėdavo jai matematikos pamokose, palydėdavo po mokyklos šokių.
Ji jo nematė daugiau nei dešimt metų. O dabar jis vagis, kurį ji pati sustabdė.
Kai vaikinas buvo nuvestas į apsaugos kambarį, Sara neišlaikė ir nuėjo paskui juos. Galvoje susipynė prisiminimai: mokyklos metai, jo šypsena, jų nuotraukos sename albume…
„Džeikobai?“ – jos balsas drebėjo.
Jis pakėlė akis. Jose nebuvo nei pykčio, nei gėdos – tik nuovargis ir kažkokia begalinė tuštuma.
– Atleisk… – jis tyliai pasakė. – Tu nesupranti. Aš neturiu pasirinkimo.
Sara taip ir nesužinojo, kas tiksliai nutiko jo gyvenime per šiuos metus. Skyrybos, skolos, darbo netekimas? Ar kažkas dar baisesnio? Bet ji suprato vieną dalyką: prieš ją stovėjo nebe tas linksmas berniukas, kurį ji pažinojo.
Policija atvyko greitai. Jacobas buvo išvestas, o Sara vis dar stovėjo nuošalyje, sugniaužusi rankas į kumščius. Ji jautė kaltę, skausmą ir keistą likimo jausmą.
Kartais žmonės iš praeities sugrįžta pačiais netikėčiausiais momentais. Ir ne visada tai yra susitikimai, kurių mes laukėme.
Sara suprato, kad gyvenimas gali sulaužyti bet ką – net tą, kuris kažkada atrodė stiprus ir laimingas. Ir kad kartais už kito kaltės slepiasi istorija, kurią baisu sužinoti.
