Eva ir Lena visada buvo kartu. Nuo vaikystės jos jautė viena kitą iš tolo: jei viena nukrisdavo ir susižeisdavo kelį, kita staiga pradėdavo verkti, net nežinodama kodėl. Tėvai juokdavosi: „Tai jūsų dvynukiškos išdaigos“. Bet laikui bėgant seserys pačios pastebėjo, kad tarp jų yra nematomas ryšys.
Po mokyklos jų keliai išsiskyrė. Lena išvyko studijuoti į kitą miestą, o Eva liko namuose padėti tėvams. Jos skambindavosi ne taip dažnai kaip anksčiau, bet vis tiek jautė viena kitą taip pat stipriai.
Vieną naktį Eva pabudo nuo staigaus skausmo pilve. Ją tarsi perdūrė peilis. Ji atsisėdo lovoje, susiėmusi už šono, ir tuo metu išgirdo galvoje šauksmą:
„Padėk!
Ji atpažino Lenos balsą.
Telefonas iš karto išslydo iš rankų, kai ji pamatė, kad skambina sesuo. Bet linijoje buvo tik triukšmas.
„Lena? Kur tu esi?!” – šaukė Eva į ragelį. Atsakymo nebuvo.
Kitą rytą tėvai bandė ją nuraminti: „Tai buvo sapnas, nesijaudink“. Bet Eva žinojo: tai nebuvo sapnas. Ji vis dar jautė Lenos skausmą, tarsi mėlynę, kuri neišnyksta.
Ji pradėjo skambinti sesers draugams. Galiausiai viena iš draugių prisipažino: Lena neatėjo į paskaitas, o jos telefonas buvo išjungtas.
Eva neišlaikė ir nuvažiavo į miestą, kuriame gyveno sesuo.
Kai Eva atvyko į bendrabutį, Lenos ten nebuvo. Bet komendantė pasakė, kad vakar naktį mergina buvo išvežta į ligoninę – su stipriais skausmais, įtariant apendicitą.
Eva įsiveržė į palatą, ir pirmas dalykas, kurį išgirdo, buvo:
„Žinojau, kad atvažiuosi“, – silpnai nusišypsojo Lena. „Jautai, tiesa?“
Ašaros ėmė riedėti jos skruostais.
Gydytojai pasakė, kad Lena laiku pateko į ligoninę. Jei ji būtų atvykusi vėliau, viskas galėjo baigtis tragiškai.
Eva suspaudė jos ranką ir pašnibždėjo:
„Net jei tu būsi už tūkstančio kilometrų, aš visada tave jausiu.“
