Tomas visada mylėjo savo akvariumą. Dešimtys įvairiaspalvių žuvyčių plaukiojo tarp akmenų ir dumblių, sukurdamos ramybės ir jaukumo iliuziją. Kiekvieną vakarą jis sėdėdavo prie akvariumo ir ilsėdavosi po sunkios dienos.
Bet vieną naktį jis pastebėjo kažką keisto. Žuvys, kurios paprastai judėjo sklandžiai ir ramiai, staiga pradėjo mėtis po akvariumą, trankytis į stiklą, šokti iš vandens.
„Kas su jomis?“ – nustebo žmona Klara. „Ar tu jas šėrei?“
„Žinoma“, – atsakė Tomas, bet jo širdis suspaudė nerimas.
Žuvys nė minutei nesiliovė. Jos sukosi chaotiškomis trajektorijomis, staiga sustingdavo, tarsi ko nors bijodamos, tada vėl šokinėjo.
Tomas patikrino vandenį, filtrą, temperatūrą – viskas buvo normalu. Bet jausmas, kad akvariume vyrauja panika, tik stiprėjo.
Tą naktį jis nemiegojo.
Ryte, kai Tomas išėjo į kiemą, žemė po jo kojomis sudrebėjo. Iš pradžių šiek tiek, tarsi kas nors būtų smogęs didžiuliu plaktuku giliai į žemę. O po minutės prasidėjo tikras žemės drebėjimas. Namų sienos drebėjo, indai krito nuo lentynų, kaimynai panikoje išbėgo į gatvę.
Kai viskas nurimo, Tomas puolė prie akvariumo. Stiklas buvo sveikas, žuvys susibūrė kampe, bet daugiau nebesiblaškė. Jos sustingo, tarsi laukdamos, kol žmonės supras: įspėjimas buvo išgirstas.
Vėliau jis perskaitė, kad gyvūnai dažnai jaučia požeminius sukrėtimus gerokai anksčiau nei žmonės. Net žuvys gali užfiksuoti svyravimus, kurių žmogaus ausis ir kūnas dar nejaučia.
Tomas pasakojo kaimynams:
„Jei būčiau supratęs, kad jos įspėjo… būčiau pažadinęs visus anksčiau.
Nuo tada akvariumas jam nustojo būti tiesiog gražiu papuošalu. Jis ėmė atidžiau stebėti kiekvieną žuvų judesį, o kaimynai juokavo:
„Mūsų patikimiausias orų prognozės šaltinis – Tomo akvariumas.
Bet jis pats jau nebejuokavo. Jis žinojo: kartais net mažiausi padarai jaučia tai, kas gali pakeisti viso miesto likimą.
