Mažame Čekijos miestelyje gyveno aštuonmetė Emma. Ji buvo tyli, svajinga mergaitė, mėgusi piešti kreidelėmis ant asfalto. Vieną vasaros vakarą ji išėjo į kiemą – ir daugiau jos niekas nematė.
Jos ieškojo savaitėmis: policija, savanoriai, kaimynai šukavo miškus ir apleistus sandėlius. Tėvai, Tomas ir Klara, išprotėjo dėl nežinomybės. Bet viskas buvo veltui: Emma tarsi išnyko.
Praėjo metai. Ir staiga ant senos sienos šalia jų namų atsirado vaikiškas piešinys. Namelis, saulė, žmogeliukas su dviem kasytėmis – viskas taip, kaip kažkada piešė Emma. Iš pradžių nusprendė, kad tai vaikų atsitiktinumas. Bet piešiniai ėmė daugintis.
Jie pasirodydavo keisčiausiose vietose: ant mokyklos lentos uždarytame kabinete, ant uždaryto sandėlio durų, net ant paminklo parke. Visada tos pačios linijos, tas pats stilius. Tarsi Emma ir toliau pieštų – bet iš kito pasaulio.
Vienas iš piešinių ypač sukrėtė gyventojus. Senos bažnyčios sienoje atsirado šeimos atvaizdas: vyras, moteris ir mergaitė su kasytėmis, susikibę už rankų. Po piešiniu buvo užrašas vaikišku raštu:
„Aš jūsų laukiu“.
Nuo tada mieste ėmė dėtis keisti dalykai. Naktimis žmonės girdėdavo kreidelių barškėjimą, nors gatvės buvo tuščios. O kai kurių butų tapetuose savaime atsirasdavo linijos, sudarančios vaikų piešinius.
Didžiausią siaubą sukėlė paskutinis ženklas. Apleistoje gamykloje ant visos sienos puikavosi didžiulis kalendorius. Jame buvo pažymėta data ir šalia užrašas:
„Visi ateis su manimi“.
Atėjo diena, ir miestą apgaubė tamsa. Elektra buvo išjungta, žmonės panikoje užrakino duris ir langus. Bet ryte viskas atrodė taip pat, kaip ir anksčiau. Tik pagrindinėje aikštėje atsirado naujas piešinys – šimtai figūrų, stovinčių petys prie peties. Ir tarp jų – visi miesto gyventojai.
Niekas negalėjo paaiškinti, kas ir kaip tai padarė per vieną naktį. Bet nuo to laiko miestas ištuštėjo: šeimos išvyko, namai buvo parduoti, gatvės tapo tuščios. Liko tik sienos, ant kurių vis atsiranda nauji ir nauji piešiniai…
Ir kiekvienas brūkšnys buvo skausmingai panašus į mažosios Emmos rašyseną.
