Kai Sofija įkalbinėjo vyrą nusipirkti naują šaldytuvą, ji galvojo tik apie tai, kad senasis per daug triukšmauja ir gadina maistą. Bet Jonas, praktiškas ir šiek tiek užsispyręs žmogus, nuvažiavo į turgų ir parvežė namo didžiulį seną socialistinės eros laikų šaldytuvą.
Iš pradžių Sofija vos nesusigraudino – šaldytuvas atrodė kaip relikvija, dažai buvo nulupti, rankena klibėjo. Bet Jonas užtikrino, kad technika „dar veiks“. Prijungė. Veikia. Ir net šaltį išlaiko geriau nei naujas.
Praėjo savaitė ir prasidėjo keisti dalykai. Kiekvieną vakarą, kai šeima eidavo miegoti, šaldytuve kažkas dūzgė ir barškėjo. Iš pradžių jie pamanė, kad tai kompresorius. Bet ryte jie viduje rasdavo… keistų daiktų.
Pirmiausia tai buvo senas laikraštis su 1975 metų data. Po to – nespalvota nežinomos šeimos nuotrauka. Trečią dieną šaldiklyje gulėjo mažas raktas, apvyniotas raudonu kaspinu.
Sofija buvo išsigandusi, o Jonas numojo ranka: „Tai kažkas juokauja!“ Bet ketvirtą naktį šaldytuvas ėmė taip gurguliuoti, kad sienos sudrebėjo. Ryte ant lentynos šalia pieno gulėjo popieriaus lapelis su užrašu:
„Atidarykite duris ir viskas paaiškės“.
Jie pažvelgė vienas į kitą. Durys jau buvo atidarytos. Bet vos Jonas patraukė už apatinės dėžės, šaldytuvas sušnypštė ir… atsivėrė praėjimas. Siauras, tamsus koridorius vedė giliai į sieną.
Jie žengė vidun, drebėdami iš baimės. Koridoriaus gale degė lemputė, po ja stovėjo stalas, o ant jo – viskas, ką jie buvo radę anksčiau: laikraštis, nuotrauka, raktas.
Ir dar vienas raštelis.
„Sveiki atvykę namo“.
Nuo tada šaldytuvas veikia puikiai, nė karto nesugedo. Bet kiekvieną rytą jame atsiranda kažkas naujo: tai žaislas iš praeities, tai laiškas nuo nepažįstamojo, tai knyga, kurios niekas nespausdino.
Sofija kartais sako:
„Gal tai stebuklas. O gal mes tiesiog gyvename kažkieno istorijoje.
Ir niekas nežino, kada ji baigsis.“
