Jie apie tai svajojo dar studijų laikais: viską mesti ir leistis į didelę kelionę – be planų, tik kelias ir laisvė. Po daugelio metų jie ryžosi. Kelionėn išvyko penki: Tomas, kompanijos siela ir amžinas juokdarys; Klara, mėgstanti fotografuoti viską iš eilės; Adrianas, patikimas vairuotojas; Mirei, kuri visada matydavo mistinius ženklus; ir Lukas, protingiausias ir atsargiausias iš visų.
Jų senas furgonas išvyko anksti ryte. Pirmosios dienos buvo pasakiškos: dainos su gitara, nuotraukos laukuose ir upių fone, maistas turguose, atsitiktiniai pokalbiai su vietiniais. Atrodė, kad pasaulis priklauso jiems.
Bet trečią naktį prasidėjo išbandymai.
Furgonas užgeso miško viduryje. Nėra ryšio, aplink nėra automobilių. Nusprendė nakvoti tiesiog salone. Kai laikrodis rodė jau po vidurnakčio, tylą sudrumstė žingsnių garsas. Kažkas lėtai vaikščiojo aplink jų furgoną. Adrianas šnibždėjo, kad tai žvėris, bet Klara su siaubu žiūrėjo pro langą:
„Ten žmogus…“, – šnibždėjo ji.
Kitą rytą jie pasiekė artimiausią kaimą. Senolis, į kurį jie kreipėsi pagalbos, rimtai pasakė:
„Čia geriau neapsistoti nakčiai. Miškai keisti, žmonės dingsta.
Juokas ir lengvumas palaipsniui išnyko. Ketvirtą dieną kelias juos atvedė prie apleistos fabrikos. Mirei pakėlė nuo grindų lėlę be akių:
„Tai ženklas“, – pasakė ji.
Kiekviena nauja diena atnešdavo kliūčių: liūtis, užtvindžiusi kelią; tiltas, sugriuvęs tiesiai prieš jų akis; vyras ilgu paltu, pasirodantis ir dingstantis kelio pakraštyje.
Bet baisiausia buvo kita – tarp draugų ėmė atsirasti nesutarimų. Tomas erzindavosi dėl kiekvienos smulkmenos, Klara kaltino Adrianą, kad jis veda juos „ne ten“, Lukas bandė išlaikyti ramybę, bet jo balsas skambėjo vis tyliau. O Mirei tylėjo, žiūrėdama pro langą, tarsi žinodama tai, ko kiti negalėjo suprasti.
Paskutinę naktį jie apsistojo prie ežero. Mėnulis atsispindėjo vandenyje, laužas spragtelėjo, o penketas sėdėjo aplink, nedrįsdami prabilti. Ir staiga Adrianas tyliai pasakė:
„Jūs suprantate, kad ne mes renkamės kelią? Mus veda.
Kitą rytą furgono variklis užsivedė pats, nors senis tvirtino, kad mašina „mirusi“. Draugai nuvažiavo toliau… ir po kelių valandų atsidūrė prie savo miesto įvažiavimo. Visa kelionė pasirodė esanti ratas.
Bet baisiausia laukė namuose. Kiekvienas rado naujų daiktų: ant Klaros stalo gulėjo lėlė be akių, Tomas rado svetimą striukę, Adrianas – žemėlapį su raudonais kryželiais, Mirei – nuotrauką prie laužo su jų veidais, bet pakeistais. O Lukas… Lukas savo bute ant virtuvės stalo rado penktąją puodelį. Jie jo tikrai niekada nepirko.
