Elizabet ir Margo buvo draugės nuo vaikystės. Jos užaugo toje pačioje gatvėje, kartu mokėsi mokykloje, vėliau kartu įstojo į universitetą. Jų šeimos pažinojo viena kitą, šventes ir gimtadienius visada šventė kartu. Atrodė, kad niekas negali sugadinti šio ryšio.
Bet palaipsniui kažkas pasikeitė. Iš pradžių tai buvo smulkmenos: retai skambinamos, santūrios šypsenos. Vėliau – aštrios žvilgsniai ir užuominos. Niekas nesuprato, kas tarp jų įvyko, net vyrai ir tėvai.
Skilimas įvyko netikėtai. Per šeimos vakarienę, kurioje susirinko abi šeimos, viena smulkmena tapo paskutinia lašeliu. Elizabet pastebėjo, kaip Margo pernelyg rūpestingai pataisė jos brolio kaklaraištį. Tai buvo tik nekaltas gestas, bet Elizabet akyse jis atrodė kaip išdavystė.
Ginčas įsiplieskė akimirksniu. Prisiminė senas nuoskaudas: kurių vaikai mokosi geriau, kas dažniau padeda tėvams, kas atėmė „svetimą laimę“. Jų žodžiai skambėjo kaip smūgiai, ir abi šeimos buvo įtrauktos į šį konfliktą.
Praėjo mėnesiai. Dvi draugės nustojo bendrauti, o jų šeimos tarsi padalijo gatvę per pusę. Vaikai nebežaidė kartu, vyrai nustojo sveikintis. Net švenčių metu kaimynai jautė įtampą.
Vieną žiemą miestelyje buvo atjungtas elektros tiekimas. Visi susirinko kieme, kad užkurtų bendrą laužą ir sušilti. Elizabeta ir Margo atsitiktinai susitiko prie laužo. Jos tylėjo, nežiūrėdamos viena į kitą. Bet šalia stovėjo jų vaikai ir dalijosi šokoladu, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Tą akimirką abi moterys suprato: jų asmeninis pasididžiavimas sugriovė ne tik draugystę, bet ir jaukumą, kurį jos kartu kūrė.
Jos neprašė atleidimo žodžiais. Tiesiog uždėjo rankas viena kitai ant pečių, o vaikai tyliai nusišypsojo.
Šeimos nebetapo tokios, kokios buvo anksčiau. Bet kartais pakanka nedidelio gesto, kad vėl prisimintum: brangiausia yra ne ginčai, o tie, kurie yra šalia.
