Margaret visada buvo pedantiška. Namą ramioje Europos miestelio pakraštyje ji išlaikė idealiai švarų: blizganti virtuvė, tvarkingas sodas ir ypač vonios kambarys – jos mažas jaukumo ir tvarkos šventovė. Baltos plytelės, kvapnios žvakės, minkšti rankšluosčiai. Kiekviena diena prasidėdavo nuo karšto dušo, ir būtent čia ji atgaudavo jėgas po sunkios dienos.
Bet vieną rytą, kai Margaret pasilenkė nušluoti grindis, jos žvilgsnis užkliuvo už ilgų tamsių plaukų. Ji sustingo. Jų šeimoje tiesiog negalėjo būti tokių plaukų: pati Margaret turėjo šviesius plaukus, jos vyras Viktoras – trumpą kirpimą, beveik pliką, o sūnus Leonas buvo šviesiaplaukis paauglys. Šie plaukai buvo tankūs, ilgi ir juodi kaip degutas.
Ji pašalino radinį, bet kitą dieną istorija pasikartojo. O dar po dienos – vėl. Kartais vienas plaukas, kartais keli, šlapi, tarsi kas nors ką tik išėjo iš dušo.
Margaretė bandė save įtikinti, kad tai atsitiktinumas. Bet nerimas augo. Ji pastebėjo, kad ryte veidrodis būdavo šiek tiek apgaruotas, nors niekas neįjungdavo dušo. Rankšluostis galėjo kabėti šiek tiek kitaip, nei ji jį paliko. O vieną naktį ji aiškiai išgirdo vonioje lašantį vandenį, bet visi čiaupai buvo sandariai užsukti.
„Viktorai, pažiūrėk!“ – ji pašaukė vyrą, rodydama plaukų sruogą. „Tai ne mūsų!“
Jis tik numojo ranka:
„Tu tiesiog pavargai, brangioji. Gal atsitiktinai atsinešei ant drabužių. Kodėl taip jaudiniasi?“
Bet Margaret jautė, kad tai neatsitiktinumas.
Vieną vakarą, paguldžiusi Leoną miegoti, ji nusprendė patikrinti. Kruopščiai sutvarkė vonios kambarį, užrakino duris ir atsigulė. O ryte, atidariusi duris, vos nesuriko: tiesiai prie kriauklės gulėjo visa ilgų juodų plaukų sruoga.
Širdis plakė taip, kad jai atrodė, jog tuoj iššoks iš krūtinės. Ji surinko plaukus į maišelį ir paslėpė.
Kitą dieną Margaret nuvažiavo pas savo draugę Sofiją, dirbančią laboratorijoje.
„Prašau, patikrink“, – pasakė ji, ištiesdama maišelį.
Po kelių dienų Sofija paskambino. Jos balsas buvo įtemptas:
„Margaret… plaukai priklauso moteriai, kuri yra maždaug tavo amžiaus. Ir keisčiausia, kad genetinė analizė rodo dalinį sutapimą. Jie priklauso tavo artimam giminaičiui.
„Aš neturiu sesers!“ – tvirtai pasakė Margaret.
Bet galvoje jau sukosi nerimą keliantys mintys. Tą patį vakarą ji nuvažiavo pas savo motiną Heleną. Moteris iš pradžių viską neigė, bet kai pamatė maišelį su plaukais, staiga pravirko.
— Dukra… aš jau seniai turėjau tau pasakyti, — ištarė Helena. — Tu tikrai turėjai dvynę seserį. Bet gydytojai pasakė, kad ji mirė gimdymo metu. Aš patikėjau… ir visą gyvenimą stengiausi pamiršti.
Margaret sėdėjo apstulbusi. Jei sesuo gyva… tai reiškia, kad būtent ji palieka pėdsakus? Bet kodėl ji pasirodo jų namuose?
Tą naktį Margaret ilgai negalėjo užmigti. Atrodė, kad namuose yra kas nors. Ji girdėjo žingsnius, vos girdimą šnibždėjimą už sienos. Trečią valandą nakties ji staiga pamatė silpną šviesą iš vonios. Atsikėlė ir nuėjo ten.
Durys buvo pravertos. Viduje buvo tylu. Bet veidrodis buvo padengtas plonu rūku, ir ant jo pasirodė žodžiai, tarsi parašyti pirštu:
„Aš šalia“.
Margaret sustingo, jai užstrigo kvėpavimas. Tuo metu koridoriuje už jos nugaros girgždėjo grindys. Ji staigiai atsisuko, bet niekas ten nebuvo.
Nuo tada plaukai ėmė atsirasti vis rečiau, kartais – tik viena plona sruoga. Bet Margaret daugiau niekada nesijautė vieniša. Ji žinojo: kažkur šalia, jos namuose, yra ta, apie kurią ji nežinojo visą gyvenimą.
