Nuo pat vaikystės Liza turėjo keistą prisirišimą prie gyvūnų. Kol kiti vaikai prašė tėvų kačiuko ar šuniuko, ji svajojo apie gyvatę. Jai atrodė, kad šie padarai yra paslaptingi, išmintingi, tarsi žinotų daugiau nei žmonės. Tėvai atmesdavo: „Kokia dar gyvatė? Tu išprotėjai!“ Bet vieną dieną tėvas atsitiktinai pamatė skelbimą: pažįstamas pardavinėjo jauniklį pitoną.
Ir Liza laimėjo. Į namus atkeliavo augintinis, kurį mergaitė pavadino Samu.
Iš pradžių tėvai buvo siaubingi. Didžiulis terariumas užėmė pusę kambario, o pats Samas augo labai greitai. Bet Liza rūpinosi juo taip švelniai, kad niekas nedrįso atimti iš jos draugo. Ji maitino jį, plovė stiklą, kalbėjosi su juo kaip su gyvu žmogumi.
Keisčiausia prasidėjo vėliau: Liza ėmė imti gyvatę į lovą. Tėvai iš pradžių barė ją, bet vėliau nusileido. Juk gyvatė buvo tyli, rami, netgi švelni – jei taip galima pasakyti apie tokį padarą. Liza užmigdavo prisiglaudusi prie šaltų žvynelių ir mokykloje draugams sakydavo:
„Aš turiu geriausią draugą, kuris manęs niekada neišduos.“
Kaimynai tik kraipė galvas. „Tai nenormalu“, – šnibždėjosi jie. „Kada nors tai baigsis blogai…“ Bet Liza ir toliau tikėjo, kad ją ir Samą sieja ypatingas ryšys.
Praėjo metai. Pitonas užaugo į didžiulę gyvatę, ilgesnę nei du metrai. Kartais tėvai naktį prabusdavo ir užsukdavo į dukters kambarį. Vaizdas visada kartodavosi: mergaitė miega, o šalia išsitiesusi gyvatė – galva prie jos veido, uodega prie kojų. Atrodė, tarsi ji matuotųsi jos ūgį.
„Baisu“, – tyliai sakydavo tėvas.
„Bet jis ją myli“, – atsakydavo motina.
Ir tik Liza, juokdamasi, užtikrindavo:
„Jis visada su manimi, jis mane saugo“.
Vieną kartą jie pastebėjo, kad pitonas nustojo valgyti. Anksčiau jis per kelias sekundes prarydavo triušį ar vištą, o dabar savaitėmis atsisakydavo maisto. Liza jaudinosi: glostė jį, šnibždėjo, prašė valgyti. Bet Samas tik išsitiesdavo šalia jos, tylus, nejudrus, tarsi kažko laukdamas.
Tėvai išsigando ir nuvedė gyvatę pas veterinarą. Gydytojas atidžiai apžiūrėjo gyvūną, uždavė klausimus: kur jis gyvena, kaip miega, ką valgo, ar pasikeitė jo elgesys. Ir staiga jo veidas tapo rimtas.
„Klausykite“, – jis pasakė tėvams, – „jums reikia nedelsiant izoliuoti vaiką nuo šios gyvatės“.
„Bet jis jos niekada nelietė!“ – supyko motina. „Jis juk kaip naminis gyvūnas…“
Gydytojas sunkiai atsiduso:
„Būtent tai ir kelia nerimą. Gyvatė nustojo valgyti ne todėl, kad serga. Ji išsitiesia šalia jūsų dukters, matuoja jos ūgį ir išlaiko alkį, kad atlaisvintų vietą. Ji ruošiasi vieną dieną ją visą praryti.
Motina išbalso. Tėvas iš karto nepatikėjo:
„Jūs juokaujate?“
„Jokių juokų“, – šaltai atsakė gydytojas. „Aš mačiau panašius atvejus. Tai instinktas. Jūs žaidžiate su ugnimi.“
Grįžę namo, tėvai pirmą kartą uždraudė Lizai miegoti su gyvate. Mergaitė šaukė, kad jie viską išsigalvojo, kad jos draugas niekada jai nepadarys nieko blogo. Ji verkė, maldavo, net bandė naktį prasibrauti prie terariumo.
Bet tėvų baimė buvo stipresnė. Terariumas buvo perkeltas į garažą, o šeima ėmė ieškoti, kur galėtų atiduoti pavojingą augintinį.
Liza užsidarė savyje. Mokykloje apie ją pradėjo šnabždėtis: „Štai ta mergaitė su gyvate, kuri norėjo ją suėsti…“ Ji jautėsi išduota, tarsi iš jos būtų atėmęs vienintelį draugą.
Bet naktimis jai sapnuodavosi keisti sapnai. Tarsi ji vėl guli šalia Samo, o jis žiūri jai tiesiai į akis. Šiuose sapnuose nebuvo baimės – tik keistas šilumos ir ryšio, kurio negalima nutraukti, jausmas.
Kaimynai dar ilgai aptarinėjo šią istoriją. Vieni manė, kad tėvai viską suprato laiku ir išgelbėjo vaiką. Kiti tvirtino: „Nesąmonė! Jis jos niekada nebūtų palietęs. Tai tik pasakos, skirtos gąsdinti.“
O Liza užaugo. Ji nebeturėjo gyvačių. Bet kiekvieną kartą, kai zoologijos sode pamatydavo pitoną, jos širdyje kildavo pažįstamas jausmas – baimės ir ilgesio mišinys.
Ir tik ji viena žinojo: kažkur giliai širdyje ji vis tiek naktimis ilgėjosi, kai šalia tyliai kvėpavo padaras, kuriuo ji pasitikėjo labiau nei žmonėmis.
