Müller šeima nusipirko papūgą pramogai. Gražus žalias papūga greitai prisitaikė namuose ir jau po poros savaičių linksmai kartodavo: „Sveiki!“, „Duok sėklą!“, „Gerasis berniukas!“. Vaikai juokėsi, o tėvai džiaugėsi – paukštis pagyvino kasdienybę.
Bet vieną vakarą papūga ištarė frazę, nuo kurios visiems nugarą nupiešė šiurpuliukai:
„Aš pasislėpiau sienoje“.
Visi pažvelgė vieni į kitus. Niekas iš namų gyventojų niekada nieko panašaus nesakė.
Kitą dieną papūga tęsė. Pirmiausia – „Neatidaryk durų“. Tada – „Jie ateina“.
— Tu tikrai jo nemokei? — griežtai paklausė Klara vyro.
— Ne, jis pats nemoka sugalvoti! — vyras gūžtelėjo pečiais.
Bet paukštis kartodavo vis dažniau. Kartais net vidury nakties. Tamsiame koridoriuje skambėdavo jo cypiantis balsas:
— „Padėk man…“
Šeima nusprendė patikrinti senojo šeimininko užrašus. Pasirodo, papūga jiems atiteko iš vyresnio amžiaus kolekcininko, mirusio prieš kelerius metus.
Kaimynė, sužinojusi apie tai, išbalso:
„Sakoma, kad jo sūnėnas dingo. Berniukas dingo tiesiai šiame name. Jo taip ir nerado.“
Nuo tada paukštis gyveno pas senį… ir galėjo kartoti tai, ką girdėjo tada.
Trečią savaitę papūga sušuko ypač garsiai:
„Aš rūsyje! Aš čia!“
Mülleriai apsisprendė. Nusileido žemyn, patraukė senas dėžes ir aptiko… mažą medinį liuką. Viduje buvo tuščia ir dulkėta, bet ant sienos anglimi buvo išraižyti žodžiai: „Aš žinojau, kad kas nors išgirs“.
Kai jie pakilo į viršų, papūga tylėjo. Tik žiūrėjo į juos protingomis akimis ir tyliai sušnibždėjo:
„Ačiū“.
Nuo tada jis nepasakė nė vieno naujo sakinio.
