Marija niekada neturėjo didelių šunų. Ji gyveno viena, ir visi jos draugai patarė įsigyti aviganį arba bent jau labradorą apsaugai. Bet širdis patarė kitaip: ji pasirinko mažą šuniuką su balta kailio spalva, pūkuotomis ausimis ir geromis akimis. Pavadino jį Bruno.
„Ką tu su juo darysi?“ – juokėsi kaimynai. „Jis labiau primena žaislą nei sargą. Jis net katės nuo palangės neišbaidys!“
Marija tik šypsojosi. Ji žinojo: Bruno yra ypatingas. Jis visada jautė jos nuotaiką, pribėgdavo, kai ji verkdavo, ir džiaugsmingai vizgino uodegą, kai ji juokėsi.
Po pusės metų Marija su draugais nuvyko į safario parką. Ten buvo galima važinėtis specialiais džipais ir stebėti gyvūnus beveik laukinėje gamtoje. Ji paėmė Bruno su savimi, manydama, kad šuniukas tiesiog miegos ant jos kelių.
Bet viskas susiklostė kitaip.
Kai grupė sustojo prie akacijų krūmų, kad stebėtų antilopes, staiga pasigirdo baisus riaumojimas. Iš krūmų pasirodė didžiulis liūtas – šių vietų šeimininkas. Parko darbuotojai sušuko, įspėdami visus likti automobiliuose. Bet būtent tuo momentu Bruno išslydo iš Marijos rankų ir šoko ant žemės.
Marija sušuko, širdis šoktelėjo į kulnus: jos mažytis šuniukas atsidūrė tiesiai priešais gyvūnų karalių.
Liūtas žengė keletą žingsnių į priekį. Jo karčiai plazdėjo vėjyje, akys žibėjo, o riaumojimas perskrodė tylą. Visi laukė vieno – kad po sekundės jis užpuls šuniuką.
Marija užsidengė veidą rankomis, nes negalėjo žiūrėti.
Ir staiga – pasigirdo skambus, beviltiškas lojimas. Bruno pakėlė galvą ir pravirko savo aukštu šuniuko balsu. Jis nepabėgo, nesuspaudė uodegos, o atvirkščiai – pašoko vietoje, tarsi mestų iššūkį milžiniškam žvėriui.
Žmonių minia džipuose sustingo. Liūtas sustojo. Jo akys susitiko su šuniuko akimis. Atrodė, kad pasaulis sustingo šioje vietoje: milžiniškas plėšrūnas ir mažytis gynėjas.
Sekundė… dvi… Liūtas lėtai žengė žingsnį atgal. Tada dar vieną. Jo riaumojimas virto urzgimu, ir galiausiai jis apsisuko ir grįžo atgal į krūmus.
Visi sušnibždėjo. Parko darbuotojai žiūrėjo vieni į kitus, netikėdami savo akimis. Marija paėmė Bruno ir prispaudė prie krūtinės. Jos rankos drebėjo, ašaros tekėjo per skruostus, o širdis plakė taip, tarsi tuoj iššoks iš krūtinės.
Tą dieną visi, kas ten buvo, suprato vieną paprastą dalyką: drąsa matuojama ne kūno dydžiu, o širdies jėga.
O mažas šuniukas Bruno tapo safario parko legenda.
