Tą dieną Viktoras, benamis vyras, vaikščiojo gatve vidury dienos. Saulė kaitino, asfaltas kaito, žmonės praeidavo pro šalį, nekreipdami į jį dėmesio. Jo drabužiai buvo nusidėvėję, o rankose jis laikė tik seną maišelį.
Ir staiga prie kelkraščio jis pastebėjo odinį piniginę. Susidėvėjęs, bet brangus. Viktoras jį pakėlė ir iš karto pajuto svorį. Širdis ėmė plakti greičiau – viduje buvo šimtai dolerių. Jis atsisėdo ant saulės apšviestos suoliuko ir atsargiai atidarė radinį. Banknotai, kredito kortelės, vizitinės kortelės… ir vairuotojo pažymėjimas.
Nuotraukoje – solidus vyras brangiu kostiumu. Sprendžiant iš visko, savininkas buvo akivaizdžiai turtingas.
Viktoras apsižvalgė. Niekas nematė jo radinio. Ir mintis šmėkštelėjo: „Šių pinigų užteks keliems mėnesiams. Maistas, nakvynė… Niekas net nesužinos“.
Bet jis uždarė piniginę ir giliai įkvėpė. Kažkur atmintyje iškilo motinos žodžiai, pasakyti prieš daugelį metų: „Sąžiningumas patikrinamas tada, kai niekas nemato“.
Kitą dieną Viktoras, surinkęs jėgas, atėjo adresu, nurodytu vizitinėje kortelėje. Priešais jį švietė stiklinis kompanijos pastatas, atspindintis saulę. Viduje viskas atrodė svetima: marmuro holas, apsauga, sekretorė už stalo. Viktoras jautėsi nepatogiai savo nusidėvėtais drabužiais.
Po kelių minučių į salę išėjo vyras iš nuotraukos. Griežtas, pasitikintis, su sunkia žvilgsniu. Viktoras ištiesė jam piniginę.
Viskas aplink nutilo. Vyras atidarė radinį, perskaičiavo pinigus ir ilgai žiūrėjo. Tada pakėlė akis:
— Buvau įsitikinęs, kad niekas jo negrąžins, — jis pasakė šaltai. — Per mėnesį jį paėmė dešimtys žmonių. Nė vienas negrįžo.
Viktoras nuleido galvą.
— Aš tiesiog padariau tai, ką maniau esant teisinga, — jis tyliai atsakė.
Vyras pauzėjęs linktelėjo padėjėjui. Tas išėjo su aplanku ir popieriais.
„Pinigai buvo testas. Jūs pirmasis jį išlaikėte“, – tarė įmonės savininkas. Ir pridūrė: „Pasakykite, jūs ieškote darbo?“
Viktorui šie žodžiai tapo durimis į naują gyvenimą. Iš pradžių jam buvo skirta vieta bendrovės bendrabutyje ir paprastas darbas – padėjėjas biure. Vėliau jis ėmė įgyti naujų įgūdžių, kitaip rengtis, vėl jaustis visuomenės dalimi.
Praėjo keletas mėnesių. Plaukai buvo nukirpti, veide pasirodė pasitikėjimas savimi, ant rankų – darbo nuosėdos. Žmonės, kurie anksčiau praeidavo pro šalį, dabar su juo sveikindavosi. Jis vėl pradėjo rašyti laiškus seseriai, kurios nematė metų metus, ir vieną kartą pakvietė ją į kavinę – jau kaip žmogus, turintis darbą, stogą virš galvos ir planus ateičiai.
Jis nebeužmigdavo ant suoliukų, neberinkdavo smulkių pinigų metro. Tas piniginė, kurią jis grąžino, pakeitė jo likimą.
Ir visa ši nauja gyvenimo pradžia prasidėjo nuo vieno sprendimo – nepasiglemžti svetimų daiktų.
Taigi saulėtą dieną sąžiningas benamio poelgis tapo šansa, kuri jam suteikė antrą kvėpavimą.
