Kalnai visada atrodė vieta, kur žemė saugo savo paslaptis. Tylios uolos, amžini rūkas ir siauri takai slepia seniai pamirštas istorijas. Turistų grupė išsiruošė į žygį senu, beveik apleistu keliu. Jie ėjo ten, kur retai kas nors buvo buvęs: aukštyn upe, per sraunius upelius ir nuvirtusius medžius.
Trečią kelionės dieną, kai jėgos beveik išseko, vienas iš vaikinų pastebėjo keistą blizgesį apačioje griovio. Jie nusprendė nusileisti. Aukštoje žolėje, pusiau užberta žemėmis ir samanomis, gulėjo lagaminas. Nusidėvėjęs, apdriskęs, su surūdijusiais užraktais ir išblukusia medžiaga. Atrodė, tarsi čia gulėjo dešimtmečius.
„Gal kas nors jį pametė?“ – spėjo vienas.
„Čia jau penkiasdešimt metų niekas nevaikščiojo“, – atsakė kitas.
Smalsumas nugalėjo atsargumą. Jie pakėlė lagaminą į viršų ir nusprendė jį atidaryti. Spynos buvo surūdijusios, bet vienam pavyko peiliu pakelti dangtį. Kai jis su girgždesiu atsivėrė, visiems per nugarą perbėgo šaltis.
Viduje buvo daiktų iš kitos epochos: senas moteriškas suknelė, tvarkingai sulankstyta, krūva laiškų, surištų išblukusia juostele, pageltusios nuotraukos. Jose buvo žmonės, apsirengę praėjusio amžiaus vidurio drabužiais, šypsosi, bet veidai atrodė neramūs. Ant vienos nuotraukos nugaros ranka buvo parašyta: „Liza. Rugpjūtis, 1954 m.“
Bet svarbiausia buvo stora odinė segtuvė – dienoraštis. Popierius buvo sudrėkęs, rašalas vietomis išsiliejęs, bet įrašus buvo galima perskaityti.
Pirmoje puslapyje drebingu raštu buvo parašyta:
„Jei tai skaitai, vadinasi, aš jau toli. Arba manęs nebėra. Lagaminas – viskas, kas liko iš mano gyvenimo. Saugok jį, jame yra tiesa, kurią norėjo palaidoti.“
Turistai pažvelgė vieni į kitus. Toliau sekė puslapiai su nežinomos moters išpažintimi. Ji rašė, kad pabėgo iš namų su žmogumi, kurį mylėjo, nors jos šeima tam priešinosi. Ji rašė apie išdavystę, persekiojimą, apie tai, kad „juos seka“.
Kuo toliau jie skaitė, tuo labiau suspaudė širdį. Paskutinės puslapiai baigėsi nerimą keliančia pastaba:
„Jei jis manęs nepaleis, turėsiu pati dingti. Bet tiesa liks čia.“
Tyla kalnuose tapo apsvaiginančia. Niekas nežinojo, ką pasakyti. Vieni bandė rasti racionalų paaiškinimą: sakė, kad tai sena istorija, nelaiminga meilė. Kiti tylėjo, jausdami, kad lagaminas saugo per daug skausmo.
Bet lagamino dugne, po laiškais, jie rado mažą daiktą. Sidabrinį raktą. Švarų, tarsi jį ten būtų padėję vakar.
„Kam jis skirtas?“ – kažkas paklausė pašnibždomis.
Niekas neatsakė.
Šis radinys tarsi pakeitė atmosferą grupėje. Vakare prie laužo turistai jau nebesijuokė kaip anksčiau. Visi tylėjo, žiūrėdami į ugnį ir mąstydami apie savo reikalus. Lagaminas ir dienoraštis pažadino kažką jų viduje. Vieni prisiminė neišsakytus žodžius artimiesiems, kiti – savo paslaptis, kurias slėpė.
Jie nusprendė lagaminą nusinešti žemyn, į miestą. Bet nuo to momento prasidėjo keisti dalykai. Naktį vienas iš vaikinų išgirdo žingsnius už palapinės. Kitas pamatė, kaip pro šalį prabėgo moters šešėlis. Auštant dienoraštis buvo atvertas, nors jį paliko uždarytą kuprinėje.
Kai jie pagaliau pasiekė kaimą, lagaminas sukėlė tikrą audrą tarp vietinių. Senutė, jį pamačiusi, išbalso ir persižegnojo:
„Tai Lizina… Ji dingo seniai. Ją ieškojo visur. Sakė, kad ji išėjo į kalnus ir negrįžo.
Gandai atgijo. Vieni tvirtino, kad ją pagrobė. Kiti – kad ji pati pasislėpė. Bet dienoraštis ir lagaminas buvo įrodymas, kad jos istorija yra daug niūresnė, nei manė.
Turistai perdavė radinį archyvui, bet kiekvienas iš jų išsinešė kažką daugiau. Lagaminas pakeitė jų gyvenimus. Kažkas grįžo namo ir pirmą kartą pasakė vaikams „myliu“. Kažkas nusprendė nutraukti santykius, kurie jau seniai buvo skausmingi. Kažkas prisipažino paslaptį, kurią slėpė daugelį metų.
Nes jie visi suprato paprastą tiesą: praeities paslaptys visada išaiškėja. Net jei dešimtmečius gulėjo samanotame griovyje.
O raktas… raktas liko paslaptis. Ir iki šiol jis laukia, kol bus atidaryta tai, kas turi būti rasta.
