Maiklas Andersonas buvo visiškai įprastas priemiesčio gyventojas. Jo gyvenimas tekėjo ramiai: darbas draudimo kompanijoje, ramios vakarės žiūrint beisbolą, retkarčiais susitikimai su kaimynais prie kepsninės. Jis gyveno vienas – po skyrybų praėjo jau penkeri metai, ir vienatvė tapo įprasta. Bet viskas pasikeitė vieną rytą.
Maiklas atmerkė akis ir suprato, kad kažkas ne taip. Lubos atrodė pažįstamos, bet sienų spalva buvo kitokia. Ant naktinio staliuko gulėjo nuotrauka, kurioje jis buvo užfiksuotas su moterimi ir dviem vaikais, kurių niekada nebuvo matęs. Spintoje kabėjo ne jo dydžio marškiniai, o virtuvėje jis rado puodelį su užrašu „Geriausiam tėčiui“.
Jis sutriko. Širdis daužėsi, mintys susipainiojo. Norėdamas įsitikinti, kad nesuprato, jis išėjo į kiemą. Ten jį pasitiko kaimynė ponia Braun, linksmai nusišypsojusi:
„Labas rytas, Mike! Kaip visada, šiandien atsikėlei anksti, ar ne?
Ji kalbėjo taip, tarsi pažinotų jį daug metų. Maiklas norėjo prieštarauti, bet žodžiai užstrigo gerklėje.
Kitą rytą istorija pasikartojo. Jis vėl pabudo kitame name. Dabar tai buvo tvarkingas kotedžas su židiniu ir architektūros knygų kolekcija, nors jis niekada nedirbo šioje srityje. Bet ir čia kaimynai – tie patys veidai! – elgėsi taip, tarsi Maiklas visą gyvenimą būtų gyvenęs šalia.
Dienos susiliejo į košmarišką ratą. Kiekvienas naujas namas buvo šiek tiek kitoks: kitokios spalvos sienos, kitokie baldai, nauji daiktai, kurie tarsi priklausė jam, bet tuo pačiu metu buvo svetimi. Maiklas pradėjo rašyti dienoraštį. Jis užrašydavo kiekvieną smulkmeną, viską fotografuodavo telefonu. Bet kiekvieną rytą nuotraukos dingdavo. Telefone buvo matomos tik įprastos senos nuotraukos, kuriose jis vienas savo ankstesniame name.
Jis kreipėsi į gydytoją – daktaras Clarkas išklausė jį ir išrašė raminamųjų. Psichologas tik nusišypsojo ir pasakė: „Maiklai, tai stresas. Tu gyveni tame pačiame name, tiesiog tavo smegenys su tavimi žaidžia.“ Net Šv. Jono bažnyčios pastorius pasakė: „Tu visada čia gyvenai, mano sūnau. Mes tave pažįstame daug metų.“
Maiklas išprotėjo. Kartais jis stovėdavo prieš veidrodį ir bandydavo įtikinti save: „Aš esu tikras. Tai mano namai. Aš nemiegu“. Bet kiekvieną rytą viskas pasikeisdavo.
Vieną naktį jis pabudo nuo keisto šnibždesio. Koridoriuje stovėjo kažkas. Figūra buvo miglotai pažįstama… kol jis suprato: tai buvo jis pats. Absoliuti kopija. Dvynys nusišypsojo ir tarė:
„Galų gale tu supratai, kad visa tai nėra tavo pasirinkimas.
Sienos aplink suvirpėjo. Tapetai pradėjo atsilupinėti nuo sienų, tarsi pati realybė tirptų. Baldai nyko, oras tirštėjo ir lūžo kaip stiklas.
„Kas tu?!“ – sušuko Maiklas.
„Aš esu tas, kuo tu galėjai būti. Tas, kuo buvai. Tas, kuo dar tapsi, – atsakė doppelgängeris, o jo balse skambėjo dešimtys intonacijų, tarsi kalbėtų keli žmonės.
Maiklas pajuto, kaip jį įtraukia į vidų įtrūkimą, atsivėrusį tiesiai sienoje. Jis užsimerkė ir sušuko.
O ryte atsibudo naujoje miegamojoje. Šį kartą namuose ant sienų kabėjo diplomai: „Daktaras Maiklas Andersonas. Metų neurochirurgas“. Spintoje gulėjo brangūs drabužiai, garaže stovėjo automobilis, kurio jis negalėtų sau leisti net per visą gyvenimą. Bet veidrodyje prieškambaryje atsispindėjo ne jo veidas. Tai buvo vyras, vyresnis už jį dvidešimčia metų.
Nuo tada kiekvieną rytą Maiklas atsibunda naujame name, su nauju gyvenimu, su nauja istorija. Bet kaimynai vis dar šypsosi ir sako tą patį:
„Tu visada čia gyvenai, Maiklai. Visada.“
