Mažame kaimelyje šiaurės Europoje gyvenimas tekėjo ramiai ir tyliai. Žmonės pažinojo vieni kitus ištisus kartus, svetimų čia beveik nebuvo, o kiekvienas garsas gatvėje buvo iškart atpažįstamas. Bet vieną kartą vietiniai susidūrė su nauja mįsle.
Kiekvieną vakarą, tiksliai saulėlydžio metu, prie apleisto senojo fermerio Petro namo ateidavo arklys. Jis pasirodydavo iš miško, lėtai eidavo akmeniniu keliu ir sustodavo prie vartų. Keletą minučių vaikščiodavo po kiemą, daužydavo kanopomis žemę ir, palenkęs galvą, laukdavo.
Namas stovėjo tuščias jau dešimt metų. Peteris mirė netikėtai, vaikų neturėjo, o giminaičiai seniai išsiskirstė. Nuo tada langai apaugo voratinkliais, durys išsikreipė, sodas virto piktžolėmis. Niekas ten neidavo – pernelyg liūdnas buvo prisiminimas apie žmogų, kurį visi gerbė.
Iš pradžių gyventojai manė, kad arklys tiesiog pabėgo iš ganyklos. Jį keletą kartų sugavo ir parvedė atgal. Bet kitą vakarą jis vėl stovėjo prie vartų. Vėl laukė.
„Tai Petro arklys“, – pašnibždėjo sena Marta, kuri prisiminė ūkininką dar jauną. „Jis grįžta ten, kur buvo jo šeimininkas.“
Žmonės tik gūžčiojo pečiais, bet nerimas augo.
Vaikai pradėjo bijoti eiti pro namą po saulėlydžio. Jie sakė, kad naktį girdi kanopų kauksėjimą tiesiai po langais, net kai arklio nematyti. Kai kas tvirtino matęs, kaip gyvūnas palenkia galvą prie durų, tarsi laukdamas, kad jas atidarytų.
Vieną vakarą mergaitė Lena nusprendė priartėti. Ji laikė rankose žibintą, širdis daužėsi. Arklys stovėjo prie laiptų ir žiūrėjo tiesiai į duris. Vėjas šiaušė jo karčius, o akys atspindėjo žibinto šviesą.
Lena atsargiai pažvelgė pro langą. Viduje viskas buvo padengta dulkėmis. Ant stalo stovėjo tuščia ir išdžiūvusi pašaro dubuo. O ant sienos kabėjo seni pakinktiniai, kuriuos Peteris naudojo kiekvieną dieną.
Būtent prie šių durų arklys grįždavo vėl ir vėl. Jis laukė šeimininko.
Vietiniai gyventojai nustojo bandyti jį išvesti. Kaimiečiai atnešdavo šieną ir vandenį, bet gyvūnas vis tiek visada likdavo prie Petro namų.
Praėjo mėnesiai. Žiemą, sniege ir šaltyje, ji vis dar ateidavo. Pavasarį vėl stovėdavo prie vartų, daužydavo kanopomis ir žiūrėdavo į duris.
Žmonės priprato, bet kiekvieną kartą, praeidami pro šalį, jautė keistą jausmą. Atrodė, kad kartu su arkliu ir pats Peteris nepalieka savo namų.
Ir kaimo tyloje vakarais skambėdavo tas pats garsas – gilus, vienišas kanopų kauksėjimas.
Garsas, kuris labiausiai priminė laukimą.
