Anna visada manė, kad jos šuo Luna yra tiesiog kompanionas. Penkiametė aviganė su protingomis akimis ir švelniu charakteriu buvo šalia kiekvieną dieną: pasitikdavo ją po darbo, lydėdavo į parką, naktį atsiguldavo prie lovos. Luna atrodė kaip įprastas šuo, ištikimas ir meilus.
Bet ta naktis viską pakeitė.
Anna pabudo tamsoje, kai pajuto, kad kažkas ją stumia. Karštas kvėpavimas, letena braižanti petį. Ji atmerkė akis ir pamatė, kad Luna nervingai bėgioja tarp lovos ir durų. Iš pradžių Anna pamanė, kad šuo nori išeiti į kiemą. Bet tada ji pajuto kvapą.
Plonas, aitrus. Dūmai.
Ji atsisėdo ir su siaubu suprato, kad oras jau užpildo plaučius. Koridoriuje matėsi oranžinis mirgėjimas. Liepsna apėmė virtuvę ir kilo prie lubų.
Ana puolė prie išėjimo, bet panika ir tirštas dūmas ją sutrikdė. Matomumas buvo beveik nulinis, durys tarsi ištirpo tamsoje. Ji ėmė kosėti, prarado pusiausvyrą ir nukrito ant grindų.
Tada Luna padarė tai, ko Anna niekada nepamirš.
Šuo grįžo, sugriebė Anną už pižamos rankovės ir ėmė traukti. Iš pradžių ji pamanė, kad Luna tiesiog panikavo. Bet šuo sustojo, palaukė, kol šeimininkė atsikels, ir vėl pradėjo ją traukti į priekį.
Anna, susilpnėjusi nuo dūmų, beveik negalėjo eiti, bet Luna jos nepaleido. Kiekvieną akimirką, kai atrodė, kad jos pasiklysta ugnyje, šuo rasdavo kelią. Jos ausys buvo prispausdytos, uodega prispausta, bet ryžtas akyse nepaliko abejonių: ji žinojo, kur eiti.
Jos pasiekė įėjimo duris. Luna atsistojo tiesiai prieš jas, traukė rankeną letenomis, braukė, kol Anna, surinkusi paskutines jėgas, pasuko spyną. Šaltas oro srautas smogė į veidą.
Jie iškrito į lauką, ir tik tada Anna išgirdo kaimynų šūksnius ir sirenų garsą. Namas degė kaip fakelas.
Kai ugniagesiai užgesino gaisrą, Anna sėdėjo ant žemės, drebėdama, o Luna gulėjo šalia, padėjusi snukį ant jos kelių. Jos kailis buvo apdegęs, kojos nudegusios, bet šuo tylėjo, tik sunkiai kvėpavo.
„Ji mane ištraukė“, – kartodavo Anna visiems, kurie bandė ją apklausti. „Ji žinojo, kur eiti“.
Veterinaras pasakė, kad Luna patyrė nudegimus, bet išgyvens. Anna neatsitraukė nuo jos klinikoje, jausdama, kad yra skolinga šiam šuniui viską.
Po kelių dienų inspektoriai pranešė tikrinimo rezultatus. Gaisras kilo virtuvėje dėl sugedusios elektros instaliacijos. Bet jie pridėjo dar vieną detalę, nuo kurios Anna sustojo kvapą.
„Jei šuo nebūtų išvedęs jūsų tiesiai prie durų, jūs nebūtumėte spėjusi“, – pasakė vienas iš ugniagesių. „Įdomu, ką mes radome: šalia išėjimo buvo nugriuvęs kėdė, užstojusi praėjimą. Šuo, matyt, pirmiausia jį pašalino – ant audinio liko jo letenų pėdsakai.
Anna sustingo. Ji prisiminė, kaip Luna bėgiojo pirmyn ir atgal, kol ji blaškėsi dūmuose. Šuo ne tik išvedė ją – jis ir išvalė kelią.
Ir tik tada Anna suprato: Luna nebuvo „tiesiog kompanionė”. Tą naktį ji tapo jos angelu sargu.
Ši istorija tapo priminimu Annai ir visiems, kurie ją išgirdo: kartais didžiausi herojai gyvena šalia mūsų, ir jie turi keturias kojas ir ištikimą širdį.
