Taksi vairuotojas Sergejus jau daug metų važinėjo po miestą, žinodamas kiekvieną gatvę, kiekvieną kampelį. Automobilis jam tapo antraisiais namais, o keleiviai – begalinio istorijų srauto dalimi. Tą dieną viskas prasidėjo kaip įprasta: ryškus saulės spindesys atsispindėjo stikliniuose vitrinose, žmonės skubėjo savo reikalais, miestas šurmuliavo įprastu dienos triukšmu.
Jis priėmė užsakymą prie universiteto bibliotekos. Prie automobilio priėjo dvidešimties metų mergina su kuprine ant pečių. Ilgi plaukai, rimtas žvilgsnis ir lengvas nuovargis judesiuose. Ji mandagiai pasisveikino ir nurodė adresą. Sergejus, kaip visada, linktelėjo galva ir įjungė skaitiklį.
Kelionė prasidėjo tyliai. Bet po kelių minučių mergina prabilo. Jos balsas buvo netikėtai pažįstamas. Ne tai, kad jis iš karto suprato – greičiau kažkas giliai viduje suvirpėjo. Per daug panašu į intonacijas, kurias jis girdėjo prieš daugelį metų, visiškai kitame laike.
Sergejus nepastebimai pažvelgė į keleivę per galinio vaizdo veidrodėlį. Veido bruožai… skruostai… net įprotis kramtyti lūpą, kai ji žiūrėjo pro langą. Jo širdis suspaudė.
Kadaise, prieš penkiolika metų, jis prarado dukrą. Po skyrybų žmona išvyko į kitą miestą, nutraukdama visus ryšius. Teisintis buvo beprasmiška, ir Sergejus liko tik su nuotrauka – maža mergaitė rožiniame suknelėje, besijuokianti ant sūpynių.
Jis atmetė mintį: „Ne, negali būti“. Bet kuo toliau jie važiavo, tuo labiau nerimas virto įsitikinimu.
„Atleiskite“, – atsargiai tarė jis, – „ar seniai esate šiame mieste?
„Visą gyvenimą“, – atsakė mergina, nenukreipdama žvilgsnio nuo kelio už lango. „Nors apie savo vaikystę mažai ką prisimenu. Mama retai pasakodavo.“
Sergejaus rankos drebėjo ant vairo. Jis nurijo seiles, bijodamas užduoti nereikalingą klausimą, bet žodžiai išsprūdo savaime:
„O savo tėvą pažįstate?“
Mergina nutilo. Įsivyravo tyla, kurioje buvo girdimas tik variklio burzgimas ir gatvės triukšmas už lango. Galiausiai ji tyliai pasakė:
— Mama visada sakydavo, kad jis mus paliko. Bet kartais man atrodydavo, kad tai netiesa.
Šie žodžiai Sergejų sukrėtė kaip smūgis. Jis uždusė. Jis prisiminė laiškus, kurie grįžo atgal, skambučius, į kuriuos niekas neatsiliepė. Jis nepaliko – jį tiesiog išbraukė iš dukters gyvenimo.
Jie atvažiavo prie jos adreso. Mergina išsitraukė pinigus, bet, pastebėjusi, kaip drebėjo taksisto rankos, sustojo.
„Ar viskas gerai?“
Sergejus pažvelgė į ją ir suprato, kad nebegali tylėti. Balsas išdavė jį:
– Tu turi… mažą randą virš antakio. Tu nukritai, kai tau buvo treji. Aš tada tave laikiau ant rankų ir nuvežiau į ligoninę.
Mergina staigiai atsisuko. Jos akys išsiplėtė.
„Iš kur jūs tai žinote?..“
Jis neišlaikė. Iš kišenės išėmė sudriskusį piniginę ir ištraukė seną, išblukusią nuotrauką. Joje buvo maža mergaitė rožine suknele ant sūpynių.
„Nes tai buvau aš“, – pasakė jis. „Aš esu tavo tėvas.“
Pasaulis sustingo. Mergina prispaudė delną prie lūpų, jos akys prisipildė ašaromis. Ilgi melo metai sugriuvo per vieną akimirką.
Saulė apšvietė gatvę, praeiviai ėjo pro šalį, net neįtardami, kad prie kelkraščio pastatytoje mašinoje vyksta visą gyvenimą trunkanti istorija.
Ji iš karto nerado žodžių, bet jos balsas skambėjo taip, tarsi ji jo būtų laukusi visą gyvenimą:
— Tėtis?..
Ir tuo momentu Sergejus suprato: visi skausmo ir tuštumos metai buvo verti to, kad jis vėl išgirstų šį žodį.
