Mažame miestelyje visi pažinojo Michailą. Jo siluetas buvo matomas iš tolo: aukštas, masyvus, sveriantis daugiau nei du šimtus kilogramų. Gatvėse jis traukė žvilgsnius, parduotuvėse girdėjo šnabždesius, autobusuose jam buvo sunku rasti vietą. Daugelis matė jame tik pajuokos objektą.
Bet mažai kas žinojo, kaip jis pats jautėsi iš vidaus. Michailas nuo vaikystės gėdijosi savo kūno. Mokykloje jis nekentė fizinio lavinimo pamokų, kur kiekvienas šuolis buvo lydimas klasės draugų juoko. Ypač jis bijojo vandens. Bandymas išmokti plaukti baigdavosi panika ir nesėkme: jo sunkus kūnas, atrodė, iš karto nugrimzdavo į dugną.
Nuo tada jis vengė upių ir ežerų, sėdėdavo ant kranto, kol draugai nardydavo ir pliuškenosi. Jis apsimetinėjo, kad jam vis tiek. Bet viduje gyveno baimė ir įsitikinimas, kad jis „nesukurtas vandeniui“.
Viskas pasikeitė vieną karštą liepos dieną.
Po nakties liūties upė tapo audringa, jos srovė – greita. Žmonės vis tiek atėjo pailsėti prie kranto. Vaikai juokėsi, riedėjo nuo uolos, šlapinosi. Tėvai sėdėjo ant žolės, šnekėjosi ir stebėjo iš akies kampo. Michailas taip pat ten buvo – jis dažnai ateidavo tiesiog pasėdėti ant suoliuko prie upės, kad bent jau jaustųsi šio gyvenimo dalimi.
Ir staiga viską nutraukė klyksmas.
Vienas berniukas nukrito nuo uolos tiesiai į upę. Srovė jį paėmė ir sukiojo kaip pagaliuką. Jis vėl sušuko, dusdamas, jo rankos bejėgiškai siekė į viršų.
Krantą apsupusi minia sušuko. Moterys puolė prie vandens, vyrai bandė rasti lazdą ar virvę. Bet sekundės bėgo, o berniukas buvo nešamas vis toliau.
Ir tada atsistojo Michailas.
Tas pats Michailas, kurį visada erzino, į kurį žiūrėjo iš aukšto. Jis lėtai, bet ryžtingai žengė prie kranto. Žmonės sustingo. „Kur jis eina?! Jis pats nuskęs!“ – sušuko kažkas. Bet Michailas jau bėgo.
Jis šoko į upę.
Šaltas vanduo smogė į krūtinę, kvėpavimas sutriko. Panika apėmė, kūnas iš karto traukė žemyn. Jis nežinojo, kaip teisingai irti, jo judesiai buvo chaotiški. Vanduo pliaupė į veidą, jis dusinosi. Bet galvoje skambėjo tik viena mintis: „Reikia ištraukti berniuką“.
Krantas buvo apsuptas šaukiančių žmonių, kažkas verkė. Bet Michailas girdėjo tik vandens šniokštimą ir savo širdies plakimą. Ji plakė taip, kad atrodė, jog tuoj iššoks iš krūtinės.
Ir staiga – jo pirštai užkabino kažką mažo ir slidaus. Vaiko ranką.
Mikhailas ją suspaudė iš visų jėgų. Srovė bandė juos išskirti, abu nutempti į dugną. Jis urzgė iš įtampos, kovojo su bangomis, iš paskutiniųjų jėgų stūmė berniuką į priekį. Jo paties kūnas, sunkus ir nepaslankus, netikėtai tapo inkaro vaidmenį – padėjo išlaikyti artumą prie paviršiaus.
Krante jau buvo ištraukta ilga šaka. Vyrai pirmiausia ištraukė berniuką, tada Michailą. Abu gulėjo ant smėlio, kosėjo, gaudė orą.
Akimirkai įsivyravo tyla.
O tada minia pradėjo ploti. Žmonės žiūrėjo į Michailą kitomis akimis. Tas, kurį visą gyvenimą laikė silpnu, padarė tai, ko niekas nesiryžo.
Vėliau gydytojai pasakė: būtent jo svoris padėjo išlaikyti pusiausvyrą ir neleido srovėi nunešti berniuko. Tai, kas visą gyvenimą atrodė prakeikimas, tapo jo jėga.
Nuo tos dienos Michailas pasikeitė. Jis pradėjo sportuoti, numetė dalį svorio, bet svarbiausia – nustojo slėptis nuo žmonių. Dabar jį gerbė. Jo akyse pasirodė šviesa, kurios anksčiau nebuvo.
Ir kiekvieną kartą, kai mieste prisimindavo tą dieną, sakydavo vieną dalyką:
„Jis bijojo vandens. Bet lemiamu momentu būtent jis šoko į upę ir išgelbėjo svetimą vaiką“.
