Šiame sename name gyvenimas tekėjo įprastai ir nuobodžiai. Liftas gedo, lemputės mirgėjo, kaimynai ginčijosi dėl šiukšlių ir remonto. Niekas į tai ypatingo dėmesio nekreipė – kol nepradėjo dėtis keisti dalykai.
Kiekvieną rytą gyventojai pastebėdavo tą patį: pulkas balandžių susirinkdavo prie to paties trečiojo aukšto lango. Paukščiai tupėdavo ant palangės, slankiodavo šalia ir tarsi kažko laukdavo. Net kai bandydavo juos išbaidyti, jie grįždavo vėl ir vėl. Žmonės juokėsi: sakė, kad jos susirado „balandžių valgyklą“. Bet diena po dienos scena kartojosi, ir įtampa augo.
Kai kurie gyventojai pradėjo spėlioti. Vieni tvirtino, kad ten gyvena senutė ir lesina paukščius duona. Kiti šnabždėjosi, kad bute jau seniai niekas negyvena, o balandžius traukia kažkas kitas. Atmosfera laiptinėje darėsi vis neramesnė: paukščiai skraidė ratu, plasnojo sparnais taip garsiai, kad tai buvo girdima net naktį.
Vieną kartą kaimynai nusprendė išsiaiškinti tiesą. Keletas žmonių priėjo prie to buto durų. Jie pasibeldė, palaukė, bet atsakymo nesulaukė. Tada kažkas drįso pasiūlyti pažvelgti pro langą iš kiemo pusės. Žmonės apėjo namą, atsistojo po langu, pakėlė rėmą ir atsargiai pažvelgė į vidų.
Kambaryje stovėjo senas medinis stalas, užverstas popieriais. Ant palangės – dešimtys geltonų vokų. Paukščiai tupėdavo tiesiai ant jų, tarsi žinodami, kad viduje yra kažkas svarbaus. Gyventojai negalėjo patikėti savo akimis, kai pamatė, kad vokai buvo pripildyti laiškais – senais, su išblukusiais pašto ženklais, adresuotiems įvairiems žmonėms.
Vėliau paaiškėjo, kad buto savininkas buvo paštininkas, kuris prieš daugelį metų dingo be žinios. Vietoj to, kad neštų laiškus, jis slapta juos kaupė savo namuose. Panašu, kad jis išmokė balandžius nešti mažus raštelius – kambaryje buvo rasta keletas mažų kapsulių, skirtų pranešimams.
Ši istorija nuskambėjo visame rajone. Gyventojai negalėjo patikėti, kad visus šiuos metus po jų nosimi buvo saugomi svetimų žmonių laiškai, o balandžiai juos tiesiog saugojo, vėl ir vėl grįždami prie lango.
Nuo tada, kai rytais paukščiai vėl skraido virš namo, žmonės tik keičiasi žvilgsniais. Juk niekas iki galo nesuprato, kas tiksliai laikė pulką prie šio lango – popieriaus kvapas, prisiminimai apie šeimininką… ar kažkas kitas.
