Sename name gyvenimas tekėjo įprastai: liftas strigdavo, laiptinės lemputės mirgėjo, kaimynai ginčijosi dėl šiukšlių ir remonto. Niekas jau niekuo nestebėjosi. Bet vieną rytą prie butų durų pradėjo atsirasti pliušiniai meškiukai. Maži, minkšti, su kaspinais ant kaklo – jie atrodė kaip nekaltas dovana.
Pirmieji radinį pastebėjo vaikai. Pakėlę žaislą, jie viduje rado šokoladuką. Džiaugsmas buvo begalinis: vaikai juokėsi, lakstė po laiptines, rodydami vieni kitiems staigmenas. Suaugusieji tik kraipė galvas ir juokavo: „Atrodo, kad pas mus apsigyveno gerasis laiptinės dvasia – tikrasis Kalėdų Senelis“.
Kiekvieną dieną meškiukų vis daugėjo. Vienų prie durų atsirasdavo vienas žaislas, kitų – net du. Žmonės ėmė spėlioti, kas juos palieka. Vieni įtarė kaimynę iš viršutinio aukšto, kiti buvo įsitikinę, kad tai saldumynų parduotuvės reklaminė akcija. Bet bet kuriuo atveju namuose atmosfera tapo šiltesnė: žmonės dažniau šypsojosi, vaikai laukė „naujų dovanų“, o kaimynai, kurie seniai nebendravo, pagaliau pradėjo kalbėtis vieni su kitais.
Meškiukai tapo maža tradicija. Kai kurie gyventojai pradėjo juos kolekcionuoti, statyti ant lentynų. Netgi niūriausias kaimynas iš penkto aukšto vieną kartą buvo pastebėtas su žaislu rankose – ir pirmą kartą per daugelį metų jis nusišypsojo. Niekas nenorėjo atskleisti paslapties, nes ji teikė džiaugsmą.
Bet vieną kartą smalsumas vis dėlto nugalėjo. Jauna moteris netyčia prakirto vieno meškiuko siūlę ir vietoj saldainių viduje rado tvarkingai sulankstytą popieriaus lapą. Iš pradžių ji pamanė, kad tai raštelis ar žinutė nuo „dovanotojo“. Bet, atvertusi lapą, ji pamatė skaičius, antspaudus ir raudoną užrašą „Paskutinis įspėjimas“. Tai buvo sąskaita už komunalines paslaugas.
Naujiena akimirksniu pasklido po namą. Kaimynai pradėjo tikrinti savo meškiukus – ir kiekviename buvo tokios pačios sąskaitos. Pakilo neįtikėtinas triukšmas: kažkas šaukė, kad tai tyčiojimasis, kažkas juokėsi, o kažkas šnabždėjo apie mistiką, sakydamas, kad pats namas primena apie skolas. Nusprendė sušaukti susirinkimą, kad išsiaiškintų situaciją.
Kitą dieną gyventojai susirinko rūsyje. Žmonės sėdėjo ratu, rankose laikydami savo meškiukus, tarsi įrodymus. Ir štai durys atsivėrė, ir įėjo sargas Džordžas. Pamatęs dešimtis piktų žvilgsnių, jis sutrikęs prisipažino: „Na, o ką man daryti? Jūs vis tiek nepaimate savo laiškų iš pašto dėžučių. Todėl aš sugalvojau kūrybiškai jums priminti. Bent jau į žaislą pažvelgsite“. Pirmiausia salėje įsivyravo tyla, o tada pasigirdo garsus juokas. Jų „paslaptingasis Kalėdų Senelis“ pasirodė esąs pats neįprastas komunalinių mokesčių surinkėjas.
