Sename penkių aukštų name visi pažinojo vieni kitus. Žmonės ten gyveno dešimtmečius, ir kiekvienas kaimynas buvo tarsi tolimas giminaitis. Ypač Viktoras Sergejevičius iš penkto aukšto. Tyli, tvarkingas, visada pasisveikindavo ir padėdavo senelėms nešti krepšius. Jis gyveno vienas ir atrodė visiškai įprastas žmogus.
Ir vieną dieną jo niekas nebematė. Praėjo diena, dvi, savaitė – langai tamsūs, pašto dėžutė užkimšta, o durys uždarytos. Iš pradžių gyventojai nusprendė, kad jis išvyko pas giminaičius. Bet tada paštininkas pasakė, kad laikraščiai ten guli jau mėnesį.
Vieną vakarą kaimynai susirinko prie jo buto. Pabeldė – tyla. Ir staiga iš vidaus pasigirdo tylus gurgulėjimas, tarsi veiktų koks nors variklis. Tada buvęs šaltkalvis dėdė Gena išlaužė spyną. Durys su girgždesiu atsivėrė, ir žmonės įėjo vidun.
Butas atrodė keistai. Nebuvo maisto kvapo, nei gyvenimo pėdsakų. Tačiau koridoriuje buvo ištempti laidai, o kambaryje stovėjo didžiulis savadarbis spintelė, mirganti lemputėmis. Šalia ant sienų kabėjo dešimtys namo gyventojų nuotraukų. Nuotraukos buvo akivaizdžiai padarytos slapta: kažkas prie įėjimo, kažkas balkone, kažkas grįžta iš parduotuvės.
Visi sustingo. „Ar jis mus sekė?“ – pašnibždėjo kaimynė Marina. Atmosfera darėsi vis neramesnė.
Bet baisiausia buvo tai, kad spinta-gurgulė, kaip ją pavadino kaimynai, tarsi „kvėpavo“: lemputės kartais užsidegdavo, kartais užgesdavo, o iš vidaus sklido keistas traškėjimas.
Kai buvo iškviesta policija ir specialistai atidarė spintą, visi tikėjosi ten pamatyti bet ką – nuo ginklų iki sprogmenų. Tačiau viduje buvo tikras savadarbis serveris. Visa sistema senų kietųjų diskų, maršrutizatorių ir laidų, sujungtų į chaotišką konstrukciją.
Ir tarp jų – užrašų knygelės. Jose Viktoras Sergejevičius vedė keistus dienoraščius: datas, schemas, stebėjimų įrašus. Bet labiausiai stebina paskutiniai puslapiai. Ten buvo visų namo gyventojų pavardės, o priešais kiekvieną – konkrečios datos.
Iš pradžių žmonės išsigando, manydami, kad tai kažkoks aukų sąrašas. Bet ekspertai viską paaiškino kitaip: vyras kūrė stebėjimų duomenų bazę… saugumo sumetimais.
Viktoras Sergejevičius anksčiau dirbo inžinieriumi ir kažkada domėjosi privačiais tyrimais. Pasirodo, po vagysčių serijos namuose jis nusprendė „prižiūrėti tvarką“. Jis nestatė kamerų – vietoj to pats fotografavo, fiksavo, kas ir kada grįžta, kur pastebėti pašaliniai asmenys. Jo „serveris“ saugojo šiuos duomenis metus.
Paskutinis įrašas sąsiuvinyje viską paaiškino: „Jei manęs nebeliks, tegul kaimynai žino – aš padariau viską, kad juos apsaugočiau. Sistema įsijungs pati, kai bus reikalinga“.
Viktoras Sergejevičius taip ir nebuvo rastas – kaimynai spėliojo, ar jis išėjo savanoriškai, ar su juo atsitiko kažkas keisto. Bet jo butas tapo legenda. Serveris buvo išmontuotas, o nuotraukos išdalytos tiems, kurie buvo jose užfiksuoti.
Ir štai kas nuostabu: po to, kai Viktoras dingo, vagystės namuose liovėsi. Kaimynai sakė, kad tarsi jo „sistema“ pati atbaidė blogį.
Nuo tada, praeidami pro jo duris, gyventojai sulėtina žingsnį ir nesąmoningai klausosi: ar iš už jų vėl nesigirdi tylus gurgulėjimas?
