Mažame miestelyje gyvenimas tekėjo ramiai ir nuobodžiai. Visi pažinojo vieni kitus, ir bet kokia naujiena buvo aptariama savaitėmis. Bet vieną kartą gyventojų dėmesį patraukė keista scena: prie seno, seniai apleisto šulinio pasirodė šuo.
Iš pradžių praeiviai tam neskyrė dėmesio. Bet su kiekviena diena tapo aišku, kad tai ne tik atsitiktinumas. Didelė aviganė nei dieną, nei naktį neatsitraukė nuo šulinio. Ji kaukė taip ilgai ir skausmingai, kad net labiausiai abejingi gyventojai pradėjo drebėti nuo šių garsų. Jos žvilgsnyje nebuvo agresijos – tik neviltis ir nerimas.
Žmonės pradėjo šnabždėtis. Vieni spėliojo, kad šulinyje įstrigo kačiukas ar kitas gyvūnas. Kiti tvirtino, kad šuo prarado šuniukus ir jaučia juos ten. O senbuviai priminė senas gandas: kažkada šis šulinys buvo laikomas „nešvariu“ vietu, ir būtent dėl to jis buvo uždarytas prieš dešimtmečius.
Bet kuo stipriau šuo kaukė, tuo sunkiau buvo likti abejingam. Netrukus jį pastebėjo vaikai ir papasakojo tėvams. Vakare keli vyrai susirinko prie šulinio. Žibintai rankose drebėjo, nors niekas neprisipažino, kad bijo. Šuo lakstė, žiūrėdamas į žmones, tada į juodą gelmę, tarsi maldavo: „Pažiūrėkite!“
Vienas iš vyrų ryžosi ir pasilenkė, nukreipdamas šviesą į vidų. Drėgnos sienos nusileido žemyn, kur atsispindėjo mažytis atspindys. Atrodė, kad dugne kažkas juda. Visi aplink stovėjo sustingę, klausydami. Ir staiga – tylus, vos girdimas garsas. Tai nebuvo dejonė ar šnibždesys. Tai buvo balsas. Žmogiškas.
Susirinkę jėgas, gyventojai iškvietė gelbėtojus. Jie atvyko naktį ir pradėjo nusileidimą. Kai žibintai apšvietė dugną, tapo aišku: ten, tarp nuolaužų ir šiukšlių, gulėjo žmogus. Jaunas vaikinas, vos gyvas, visas purvinas ir subraižytas. Jo balsas buvo toks silpnas, kad iš pradžių niekas nesuprato jo žodžių. Bet šuo ėmė taip garsiai ir ilgai kaukti, kad visi iš karto suprato – tai jo šeimininkas.
Pasirodo, vaikinas įkrito prieš keletą dienų, bandydamas pasislėpti nuo lietaus prie seno šulinio. Jis paslydo ir negalėjo išlipti. Niekas nebūtų apie tai sužinojęs, jei ištikima šunė nebūtų likusi šalia. Visas tas dienas ji kaukė, kol pritraukė žmonių dėmesį.
Kai jį ištraukė į paviršių, vaikinas atmerkė akis ir pirmiausia ištiesė ranką savo šuniui. Šis prisiglaudė prie jo, o daugeliui į akis šovė ašaros.
Istorija pasklido po visą miestą. Šulinys pagaliau buvo užkastas, o aviganis buvo pavadintas „gyvybės sargu“. Nuo tada praeiviai dažnai sustoja šioje vietoje ir kiekvieną kartą prisimena, kad būtent gyvūno ištikimybė ir atsidavimas išgelbėjo žmogaus gyvybę.
