Vestuvės žadėjo tapti pagrindiniu metų įvykiu. Didžiulė salė buvo apšviesta šviesomis, grojo orkestras, svečiai juokėsi ir šoko. Nuotaka spindėjo baltoje suknelėje, o jaunikis, nors ir atrodė blyškus, nepaleido jos rankos. Visi aplinkui manė, kad tai tiesiog jaudulys.
Tačiau per pirmąjį šokį įvyko kažkas nenumatomo. Jaunikis staiga sustojo, jo kojos sulinko ir jis nugriuvo ant grindų. Muzika nutilo, salė užsidengė šūksniais. Nuotaka nukrito ant kelių šalia jo, maldama atmerkti akis. Svečiai puolė prie telefono, iškvietė greitąją pagalbą.
Po kelių minučių jis atsigavo. Bet vietoj palengvėjimo visus laukė dar didesnis nerimas. Vyras pradėjo kartoti tą patį vardą. Salėje atsistojo vidutinio amžiaus moteris, iki tol tylėjusi kampe. Jos veidas buvo blyškus, o akys – pilnos ašarų.
Būtent ji atskleidė paslaptį, kurią jaunikis slėpė daugelį metų. Pasirodo, jis jau turėjo šeimą. Kadaise, prieš daugelį metų, jis dingo iš kito gyvenimo, palikęs moterį su vaiku, ir net pakeitė vardą, kad galėtų pradėti viską iš naujo. Jis manė, kad praeitis liko praeityje, bet tą dieną ji įsiveržė į jo naują gyvenimą.
Moteris žodžiai buvo smūgis nuotakai. Salė nutilo. Vieni svečiai netikėjo, kiti šnibždėjosi, bandydami suderinti faktus. Pats jaunikis negalėjo ištarti nė žodžio, ašaros riedėjo jo veidu, ir jis tik suspaudė galvą rankomis.
Vietoj ilgai laukto šventės vakaro, visi tapo dramos liudininkais. Vestuvės baigėsi skandalu ir ašaromis apsipylusiais svečiais. Sužinojusi tiesą, nuotaka pabėgo iš salės, o jaunikis liko vienas visų akivaizdoje – vienu metu praradęs ir seną, ir naują laimę.
Ši istorija dar ilgai buvo aptariama mieste. Žmonės sakė, kad paslaptis, slėpta metų metus, anksčiau ar vėliau vis tiek išaiškėja. Ir geriau susidurti su ja pačiam, nei laukti, kol ji viską sunaikins pačiu netikėčiausiu momentu.
