Įprastą darbo dieną biure vyko įprastas gyvenimas: skambučiai, dokumentų spausdinimas, prislopintas pokalbių šurmulys. Tačiau būtent tokiais momentais netikėta nelaimė gali smogti stipriausiai.
Emma, personalo skyriaus darbuotoja, pirmoji pajuto degimo kvapą. Iš pradžių atrodė, kad kažkas tiesiog pašildė maistą mikrobangų krosnelėje, bet kvapas tapo vis aštresnis ir nerimą keliantis. Staiga pradėjo mirgėti šviesa, o iš lubų panelės ėmė veržtis dūmai.
Kolegos sutriko: kažkas griebė rankinę, kažkas sustingo panikoje, nežinodamas, ką daryti. Bet Emma nesuabejojo. Ji garsiai sušuko, kad visi paliktų daiktus ir eitų prie išėjimo. Jos balsas prasiskverbė per triukšmą ir chaosą, priversdamas žmones veikti.
Kartu su ja dešimtys žmonių greitai nusileido laiptais. Ji patikrino kiekvieną kambarį, kad niekas neliktų. Keletas darbuotojų bandė pasiimti kompiuterius ir dokumentus, bet Emma tiesiog jėga išstūmė juos į koridorių.
Praėjus minutei po to, kai paskutinis žmogus paliko aukštą, lubas apšvietė ryškus liepsnos. Užsidegė elektros instaliacija, ir ugnis greitai išplito koridoriumi. Jei jie būtų užtrukę dar porą minučių, pasekmės galėjo būti tragiškos.
Iš apačios darbuotojai stebėjo, kaip ugniagesiai įsiveržia į vidų. Daugelis drebėjo iš baimės, bet kiekvienas žvilgsnis į Emą buvo kupinas dėkingumo. Ji nebuvo vadovė, nebuvo baigusi specialių mokymų, bet būtent jos ryžtingumas išgelbėjo visus.
Kai ugnis buvo užgesinta, ugniagesiai pasakė: „Jei būtumėte pasilikę bent šiek tiek ilgiau, žmonių nebūtų pavykę išgelbėti“. Tada visi suprato, kad Emma tą dieną tapo tikra didvyre.
