Anna grįžo namo po pasivaikščiojimo parke prislėgta nuotaika. Kažkur pakeliui ji pametė telefoną. Atrodytų, kad tai pakeičiama daiktas, bet tuo metu jai atrodė, kad kartu su juo dingo visa jos gyvenimo dalis. Telefone buvo šimtai nuotraukų – jų šeimos šventės, pirmieji dukros žingsniai, nuotraukos su vyru atostogų metu. Šių prisiminimų nebuvo galima nusipirkti iš naujo.
Ji apėjo visas suolelius, pažiūrėjo žolėje, net grįžo į parką kitą dieną, bet paieškos buvo nesėkmingos. Draugai patarė nusipirkti naują telefoną, bet Anna tik papurtė galvą. Naujas prietaisas nepakeis ten likusių prisiminimų.
Praėjo savaitė. Anna jau susitaikė su mintimi, kad telefonas prarastas visam laikui. Bet vieną rytą kurjeris jai atnešė nedidelę dėžutę be grąžinimo adreso. Viduje buvo jos telefonas, sveikas ir net visiškai įkrautas. Šalia – tvarkingai sulankstyta užrašas:
„Ačiū už nuotraukas. Jos pakeitė mano gyvenimą.“
Anna drebinčiomis rankomis atidarė galeriją. Tarp tūkstančių nuotraukų buvo viena, kurią ji iš karto atpažino. Prieš keletą savaičių parke jauna pora paprašė jos padaryti keletą kadrų. Jie juokėsi, laikėsi už rankų, atrodė laimingi. Anna padarė keletą nuotraukų ir nusiuntė jas merginai per „AirDrop“, bet viena nuotrauka liko ir jos galerijoje. Būtent ji buvo paskutinė telefone.
Po dviejų dienų Anna gavo laišką elektroniniu paštu, nurodytu nustatymuose. Autorius pasirodė esąs tas pats vaikinas iš nuotraukos. Jis prisipažino, kad tą dieną jie su mergina susipyko ir beveik nusprendė išsiskirti. Bet kai jis pamatė nuotrauką, kurioje jie atrodė tokie artimi, suprato, kad negali jos prarasti.
Nuotrauka tapo jiems lūžio tašku. Vaikinas parodė ją merginai, ir būtent tada jie nusprendė viską pradėti iš naujo.
„Jei ne jūs, mes galėjome išsiskirti visam laikui. Dabar mes esame kartu ir planuojame ateitį. Ačiū už šią nuotrauką“.
Anna uždarė laišką ir pirmą kartą per ilgą laiką nusišypsojo. Pamestas telefonas grįžo ne veltui – kartu su juo ji gavo įrodymą, kad net atsitiktinis poelgis gali pakeisti kito žmogaus gyvenimą į gerąją pusę.
