Vakare dideliame gyvenamųjų namų komplekse staiga dingo elektra. Visose laiptinėse užgeso šviesa, sustingo liftai, žmonės su šūksniais išbėgo į laiptines. Po kelių minučių į vietą buvo iškviesti gelbėtojai – viename iš liftų įstrigo žmonės.
Komanda atvyko greitai: su žibintuvais, įrankiais, storomis pirštinėmis. Apsupo įėjimą. Iš apačios sklido balsai – kažkas beldėsi, kažkas šaukėsi pagalbos. Kaimynai susirinko prie šachtos ir įtemptai klausėsi. „Ten vaikai! Ten tikrai kažkas verkia!” – šaukė moteris.
Metalinės durys buvo tvirtai užstrigusios. Gelbėtojai dirbo darniai: vienas laikė šviesą, kitas įkišo laužtuvą į tarpą, trečias ruošė saugos įrangą. Galiausiai duris pavyko šiek tiek atidaryti – iš vidaus pasklido drėgmės ir kažko keisto kvapas, tarsi rūsyje. Balsai nutilo.
Vienas iš gelbėtojų sušuko:
„Ei! Mes atėjome padėti!“
Atsakymas – tyla. Tik silpnas braižymas. Durys buvo atvertos šiek tiek plačiau, ir žibintų šviesoje pasirodė tamsus šešėlis. Visi sustingo.
Iš vidaus į juos žiūrėjo ne žmonės. Kabinos kampe, susispietę į krūvą, sėdėjo… šuniukai. Šeši maži vilnos kamuoliukai, apklijuoti voratinkliais ir dulkėmis. Jie drebėjo ir verkšleno, bet buvo gyvi.
Minia sušnibždėjo. Moteris, kuri prisiekė girdėjusi „vaikų verksmą“, ašarodama užsidengė veidą rankomis: pasirodo, jos klausa jos neapgavo – tik tai buvo ne vaikai, o šuniukai.
Bet pagrindinis klausimas liko be atsakymo: kaip jie ten pateko? Liftas buvo sustabdytas tarp aukštų, durys uždarytos iš vidaus, o laiptinėje niekas nežinojo apie šuniukus.
Gelbėtojai juos išnešė ant rankų, suvynioję į antklodes. Šuniukai iš karto ėmė trauktis prie šviesos ir žmonių, tarsi patys supratę, kad juos rado paskutinę akimirką.
Po kelių dienų paaiškėjo: viršutiniame aukšte gyvenanti šeimininkė slapta laikė šunį, kuris atsivedė šuniukus tiesiai sandėliuke. Tačiau išsigandusi kaimynų skundų, moteris paslėpė šuniukus lifto kabinoje, nusprendusi „vėliau juos paimti“. Tik dėl avarijos jie liko užrakinti.
Ši istorija pasklido po visą rajoną. Žmonės ginčijosi – vieni smerkė savininkę, kiti džiaugėsi, kad šuniukai išgyveno. Bet visi sutiko dėl vieno: gelbėtojai, kurie ėjo išgelbėti „žmones iš lifto“, galiausiai išgelbėjo visą mažą būrį, ir tai buvo ne mažiau svarbu.
Nuo tada prie įėjimo juos vėl dažnai matydavo: šuniukai bėgiojo po kiemą, o kaimynai juokais sakydavo: „dabar mūsų namą saugo liftų šunų būrys“.
