Tai įvyko anksti ryte ramioje miestelio vietovėje, kur dienos praeidavo ramiai ir monotoniškai. Žmonės buvo pripratę prie rutinos: kas nors eidavo į parduotuvę duonos, kas nors vedžiodavo šunį, kas nors skubėdavo į autobusą. Bet tą dieną viskas pasikeitė.
Pirmiausia žemė šiek tiek sudrebėjo, tarsi pro ją būtų pravažiavęs sunkvežimis. Tada pasigirdo duslus ritmiškas griausmas. Ir štai į saulės apšviestą gatvę išėjo tikras dramblys. Didžiulis, didingas, sunkiais, bet tvirtais žingsniais jis judėjo taip, tarsi puikiai žinotų kelią. Žmonės sustingo. Niekas nesuprato, iš kur jis atsirado: netoliese nebuvo cirko, zoologijos sodo taip pat. Vienų akyse spindėjo baimė, kitų – smalsumas, bet niekas nedrįso prieiti.
Dramblys priėjo prie seno namo pakraštyje ir netikėtai sustojo. Jis pasuko galvą į laiptus, ir visi pamatė: ten sėdėjo mažytis dryžuotas kačiukas. Plonas, vos laikantis ant kojų, jis skausmingai miaukė. Ir tada įvyko kažkas neįtikėtino.
Gigantas atsiklaupė ant kelių, ištiesė straublį – ir kačiukas, tarsi seniai to laukęs, šoko tiesiai ant jo. Žiūrovai sušuko. Bet baimė greitai virto nuostaba: dramblys pradėjo supinėti kačiuką kaip sūpynėse. Tas laikėsi kojomis ir garsiai murkė. Po sekundės dramblys jį pakėlė į viršų ir švelniai sugavo. Atrodė, tarsi jie šį numerį būtų repetavę metų metus.
Nuo tos dienos jų susitikimai tapo reguliarūs. Kiekvieną vakarą tuo pačiu laiku dramblys pasirodydavo pakraštyje, o kačiukas bėgdavo jam pasitikti. Kartu jie žaisdavo kieme: kačiukas užsilipdavo ant dramblio nugaros ir sėdėdavo, išdidžiai iškėlęs uodegą, tarsi kapitonas ant didžiulio laivo denio. Dramblys žengė atsargiai, tarsi bijodamas sužeisti savo mažą draugą. Kartais jie eidavo prie upės: dramblys laistydavo kačiuką vandeniu iš savo straublio, o tas, juokingai šokinėdamas, gaudydavo lašus.
Žmonės atvykdavo iš viso miesto, kad pamatytų šį stebuklą. Vaikai klykė iš džiaugsmo, suaugusieji filmavo vaizdo įrašus, senoliai kraipė galvas ir šnibždėjo: „Tokio dar niekada nebuvo“. Tačiau giliai širdyje kiekvienas jautė, kad už šios draugystės slepiasi kažkas daugiau.
Ir iš tiesų: kuo ilgiau tai tęsėsi, tuo daugiau keistenybių pastebėdavo gyventojai. Dramblys visada pasirodydavo lygiai septintą vakaro, tarsi pagal tvarkaraštį. Jis išeidavo griežtai tuo pačiu keliu, ištirpdamas saulėlydžio šviesoje. Kartais jo oda blizgėjo tarsi metaliniu spindesiu, o ant kaklo žibėjo platus odinis antkaklis, tarsi cirko.
Vieną vakarą minia vėl susirinko prie seno namo. Dramblys ir kačiukas žaidė kaip įprasta. Bet staiga milžinas sustojo. Jo didžiulės ir liūdnos akys užkliuvo už mažojo draugo. Jis atsargiai nuėmė odinį antkaklį nuo kaklo ir padėjo jį šalia kačiuko. Žmonės pamatė: ant metalinės plokštelės buvo išgraviruotas vienas žodis – „DRAUGAS”.
Po to dramblys apsisuko ir nuėjo. Šį kartą – visam laikui. Kačiukas ilgai sėdėjo šalia apykaklės, skausmingai miaukė, o tada atsigulė šalia, tarsi saugodamas ją.
Gyventojai ilgai ginčijosi. Vieni tvirtino, kad tai buvo pabėgęs cirko artistas, kuris rado paguodą draugystėje su gyvūnu. Kiti tvirtino, kad juos sieja kažkokia paslaptis, suprantama tik jiems dviem. Bet labiausiai žmones neramino kita: naktį, kai kas nors praeidavo pro seną namą, jam atrodė, kad iš tamsos sklinda sunkūs, gaudūs žingsniai ir tylus kačių atsakas.
