Lietus lyjo be pertraukos. Vanduo tekėjo namų stiklais, sudarydamas mažus upelius, kurie nutekėdavo į kanalizaciją. Gatvės atrodė tuščios: praeiviai slėpėsi po skėčiais ir skubėjo pasislėpti nuo lietaus.
Aleksas skubėjo ne mažiau. Jis laikė pavadėlį, kurio kitame gale buvo Rejus – jaunas ir stiprus labradoras. Paprastai vakariniai pasivaikščiojimai teikė džiaugsmo ir ramybės, bet šiandien atrodė kaip kankinimas. Šlapios drabužės lipo prie kūno, šaltas vėjas šaldė iki kaulų, o batai čirškėjo giliose balose.
„Paskubėk“, – murmėjo Aleksas, – „ir eikime namo. Ten yra arbata ir antklodė“.
Bet šuo tarsi negirdėjo. Jo ausys įsitempė, jis įkvėpė oro nosimi ir staiga staigiai patraukė pavadėlį į šoną nuo įprasto maršruto.
„Kur tu eini?“ – supyko Aleksas.
Reis traukė taip stipriai, kad priešintis buvo beveik neįmanoma. Jie pasuko į tamsų skersgatvį tarp garažų, kur beveik nedegė žibintai. Tik žaibo blyksniai apšvietė surūdijusius vartus ir įtrūkusį asfaltą.
Iš pradžių Aleksas pamanė, kad šuo užuodė katę ar žiurkę. Bet tada per lietaus triukšmą jis išgirdo keistą garsą. Silpną, vos girdimą, bet neabejotinai žmogišką – verksmą.
Aleksas širdis ėmė plakti greičiau. Jis sekė Ray, kuris atvedė jį prie senojo tvarto. Durys buvo pravertos, lentos išdžiūvo nuo drėgmės. Aleksas jas pastūmė petimi ir sustingo.
Ant grindų, tarp dulkių ir šiukšlių, gulėjo suktinukas. Senas, visiškai permirkęs antklodė, kurioje kažkas judėjo. Aleksas pasilenkė ir pamatė vaiko veidą. Visai mažylis, su raudonomis akimis ir drebinčiomis lūpomis.
Aleksas atsargiai pakėlė kūdikį. Tas iš pradžių pravirko, bet tada prisiglaudė prie jo krūtinės ir nutilo, tarsi pajuto apsaugą. Aleksui galvoje sukosi mintys: „Kas galėjo palikti vaiką tokioje vietoje? Kodėl?“
Jis išbėgo iš tvarto, prispaudęs prie savęs suktinuką. Ray ėjo šalia, vizgindamas uodega, tarsi didžiuodamasis tuo, kad rado svarbiausią dalyką savo gyvenime.
Alexas paskambino policijai ir greitajai pagalbai. Atvykę gydytojai pasakė:
„Jei būtumėte jį radęs bent valandą vėliau, viskas galėjo baigtis tragiškai.“
Aleksas pataisė:
„Ne aš jį radau. Mano šuo.“
Reis sėdėjo šalia, šlapias ir pavargęs, bet patenkintas. Jo akyse buvo kažkas, ko neįmanoma apibūdinti žodžiais.
Vėliau policija išsiaiškino, kad vaikas buvo paliktas tyčia. Bet kas ir kodėl – liko paslaptis.
Aleksas žinojo vieną dalyką: šis lietingas vakaras amžinai pakeitė jo gyvenimą. Ir kiekvieną kartą, žiūrėdamas į Rayą, jis prisimins ne tik pasivaikščiojimą lietuje, bet ir tą akimirką, kai jo šuo išgelbėjo mažo žmogaus gyvybę.
