Ryte buvo giedra ir vėsoka. Lengvas vėjas kedeno medžių lapus, o prie durų gulėjo mažas kuprinė su ryškia etiketė. Šiandien Maksui buvo svarbi diena – pirmoji klasė.
Ana taisė jo marškinių apykaklę, stengdamasi paslėpti jaudulį, o Aleksas drąsinamai spaudė sūnaus ranką. Bet Maksas žingsniavo į mokyklą lėtai, tarsi jo kojos būtų pripildytos švino. Jis laikė penalą taip stipriai, kad pirštai pabalo.
Mokyklos kieme buvo triukšminga: vaikai juokėsi, bėgiojo, šnekėjosi. Bet Maksui tai skambėjo kaip didžiulės salės gausmas, kurioje jis atsidūrė vienas prieš visus. Mokytoja klasę pasitiko draugiškai, bet jos griežtas žvilgsnis iš karto įspėjo berniuką.
Pirmasis užduotis atrodė paprasta, bet Maksas šiek tiek suklydo. Mokytoja, net nesusimąsčiusi, pasakė:
„Ne, ne taip!“ – ir jos balse pasigirdo lengvas pašaipos tonas.
Vaikai sušnibždėjo. Maksas pajuto, kaip degina ausis, ir susitraukė už suolo.
Anna viską pastebėjo akimirksniu. Jos širdis suspaudė, o Aleksas vos susilaikė, kad nesikištų. Po pamokos jie paprašė pasikalbėti su mokytoja. Pokalbis prasidėjo įtemptas: Anna kalbėjo griežtai, mokytoja gynėsi, bet Sergejus tvirtai pastebėjo:
„Tai jo pirmoji diena. Jei dabar prarastume jo pasitikėjimą, vėliau jis visai nenorės eiti į mokyklą.
Oroje įsivyravo sunki pauzė. Mokytoja atsiduso ir galiausiai pripažino:
„Galbūt aš pasakiau pernelyg griežtai. Stengsiuosi būti atidesnė.“
Praėjo savaitė. Maksas lėtai priprato prie mokyklos. Ana paversdavo pusryčius mažomis šventėmis, Aleksas pasakodavo istorijas apie tai, kaip pats kadaise klydo ir raudonavo prie lentos. Mokytoja taip pat pakeitė toną – ji dažniau gyrė ir palaikė vaikus. Maksas pradėjo šypsotis rytais ir vieną kartą net ryžosi pakelti ranką prie lentos. Jo balsas drebėjo, bet jis vis tiek atsakė teisingai. Klasė nutilo, o mokytoja garsiai jį pagyrė.
Vakare, spindėdamas, jis pasakė:
„Šiandien aš beveik viską padariau teisingai!
Tėvai apkabino jį, džiaugdamiesi pokyčiais. Bet kitą dieną, prieš miegą, Maksas netikėtai prisipažino:
„Žinote, kodėl aš taip bijojau mokyklos? Ne tik todėl, kad viskas nauja…“ – jis susimąstė. „Darželyje auklėtoja iš manęs juokėsi, kai aš skaitydavau garsiai. Ir aš maniau, kad mokykloje bus taip pat.
Ana ir Aleksas pažvelgė vienas į kitą. Jie manė, kad sunkumai prasidėjo tik dabar. Bet paaiškėjo, kad šis šešėlis tęsėsi iš praeities.
Ir tada įvyko tai, ko jie nesitikėjo: po poros dienų mokytoja pakvietė juos į trumpą pokalbį. Ji atrodė neįprastai rimta.
„Aš pagalvojau apie jūsų sūnų“, – pradėjo ji. „Ir noriu jums kai ką pasakyti. Kai aš pradėjau eiti į pirmą klasę, mokytojas taip pat juokėsi iš mano klaidos. Aš verkiau ir bijojau atsakyti dar kelis mėnesius. Galbūt todėl kartais aš esu pernelyg griežta, bandydama „užgrūdinti“ vaikus… bet tai neteisinga.
Šie žodžiai daug ką pakeitė. Tėvai pamatė mokytojoje ne griežtą auklėtoją, o žmogų su savo randais. Maksas išgirdo šį pokalbį ir staiga suprato: jis nėra vienintelis toks. Net suaugusieji kažkada klydo ir bijojo.
Nuo to momento viskas pasikeitė: mokytoja tapo atidesnė, Maksas – drąsesnis, o Ana ir Aleksas – ramesni. Jie suprato, kad pirmoji klasė – tai ne tik raidės ir skaičiai. Tai pirmoji pasitikėjimo pamoka: pasitikėjimo savimi, kitais ir pasauliu.
Ir kai vieną vakarą Maksas užtikrintai pasakė:
„Aš myliu mokyklą“, tėvai pažvelgė vienas į kitą ir nusišypsojo: jie žinojo, kad jų sūnus žengė pirmąjį tikrą žingsnį į suaugusiųjų gyvenimą.
