Anna gyveno visiškai įprastą gyvenimą. Darbas biure, retkarčiais savaitgaliai pas draugus, monotoniškos darbo dienos. Ji niekada nemanė, kad jos likime gali įvykti kažkas tikrai netikėto. Viskas pasikeitė tą dieną, kai jos pašto dėžutėje atsirado laiškas iš notaro.
Voke buvo parašyta, kad ji tapo didelio turto paveldėtoja – senovinio dvaro už miesto ir įspūdingos banko sąskaitos. Anna perskaitė eilutes dar ir dar kartą. Ji nepažinojo jokių turtingų giminaičių, todėl pirmoji mintis buvo – klaida. Tačiau jos vardas ir gimimo data buvo nurodyti aiškiai, be jokios klaidos.
Po savaitės Anna atsidūrė notaro kabinete. Pagyvenęs vyras griežtu kostiumu ir auksiniais akiniai oficialiai patvirtino viską:
„Taip, viskas teisinga. Jūs esate paveldėtoja. Bet…“, – jis padarė pauzę, – „yra viena sąlyga“.
Anna susiraukė. Sąlyga? Tai skambėjo keistai ir netgi bauginančiai. Notaras padavė jai antrą voką. Seną, pageltusį, su išblukusiu antspaudu.
„Jūsų giminaitis pareikalavo, kad jį atidarytumėte tik čia, mano akivaizdoje.
Su sustingusiu širdies plakimu Anna atplėšė voką. Laiške buvo parašyta, kad ji galės gauti palikimą tik tuo atveju, jei praleis vieną naktį dvare. Viena. Be telefono, be elektros, be teisės išeiti iki aušros.
Ana nusijuokė, bandydama paslėpti drebulį:
„Tai pokštas?“
Bet notaras papurtė galvą.
„Viskas yra visiškai teisėta.“
Namuose ji negalėjo galvoti apie nieką kitą. Viena vertus – baimė. Kita vertus – pinigai ir namas, kurie galėjo pakeisti jos gyvenimą. Po ilgų bemiegių naktų ji apsisprendė.
Kitą savaitės vakarą Anna stovėjo prie kalvytų namo vartų. Saulė leidosi, dažydama dangų raudona spalva, o namas iškilęs tamsia masyvu su juodais tuščiais langais. Atrodė, kad jis žiūri tiesiai į ją.
Durys sušnibždėjo. Viduje tvyrojo drėgmės ir seno medžio kvapas. Grindys skausmingai girgždėjo po jos žingsniais. Ant sienų kabėjo nepažįstamų žmonių portretai, jų akys tarsi sekė kiekvieną jos judesį.
Laikrodis išmušė dešimt. Iki ryto liko devynios valandos.
Ana vaikščiojo po kambarius, liesdavo dulkėtus rėmus, pakeldavo laiškų skiautes, rasdavo keistų daiktų. Su kiekviena minute darėsi vis šaltesnė, tarsi sienos nenorėtų jos priimti.
Vidurnaktį pasigirdo pirmasis garsas. Kažkur viršuje kažkas sudužo, tarsi sunkūs baldai būtų patys pasislinkę. Anna sustingo, užgniaužė kvėpavimą. Ji įtikino save, kad tai vėjas. Bet po kelių minučių pasigirdo naujas garsas – žingsniai. Aiški, lėti, tuščiame name.
Ji suspaudė mažą žibintuvėlį, šviesos spindulys drebėjo, apšviečiant seną veidrodį, tada nusilupusius tapetus. Ir staiga veidrodyje ji pamatė judesį. Staigiai atsisuko – niekas.
Širdis plakė taip garsiai, kad užgožė viską aplinkui. Ji pašnibždėjo:
„Išsilaikyk… dar kelias valandas.“
Bet kuo artėjo rytas, tuo stiprėjo jausmas, kad namas yra gyvas. Sienos girgždėjo, grindys po kojomis tarsi kvėpavo.
Lygiai keturių ryto laikrodis išmušė, ir tuo momentu pasigirdo oglušantis trenksmas: viršuje pati atsidarė durys. Iš jų išskrido krūva pageltusių laiškų ir išsibarstė po grindis.
Ana atsiklaupė ir pakėlė vieną voką. Ant jo buvo parašytas jos vardas. Ne senasis, o dabartinis – „Anna“.
Drebinčiomis rankomis ji atplėšė laišką. Jame buvo parašyta:
„Jei tai skaitai, vadinasi, aš neklydau. Namas tavo. Bet atmink: dabar tu esi jo saugotoja. Ir jis tavęs niekada nebeatsisakys“.
Tuo metu pirmieji aušros spinduliai prasiskverbė pro tamsą. Namas nurimo. Girgždesiai dingo. Ji išgyveno. Testamentas įsigaliojo.
Bet, žiūrėdama į tamsius vilos langus, Anna suprato: paveldėjimas pakeitė jos gyvenimą. Ir jokie pinigai negalės jos išlaisvinti iš to, kas dabar ją amžinai sieja su šiuo namu.
