Viskas prasidėjo kaip įprastas pirkimas. Moteris jau seniai ieškojo sau suknelės: naršė interneto svetaines, lygino kainas, įdėdavo į krepšelį ir vėl išimdavo. Galiausiai apsisprendė – užsisakė šviesiai mėlyną suknelę, kuri turėjo būti pristatyta kaip tik iki svarbaus renginio.
Kai kurjeris atnešė dėžę, ji džiaugsmingai ją atidarė. Tačiau vietoj tvarkingai sulankstyto suknelės viduje buvo keista krūva aplankų ir vokų. Ji sutriko. Viduje nebuvo jokių daiktų. Tik popieriai.
Išdėliojusi juos ant stalo, ji sustingo: tai buvo asmens dokumentai. Paso kopijos, medicininės pažymos, notaro dokumentai, netgi seni laiškai. Atrodė taip, tarsi atsitiktinis žmogus į rankas būtų gavęs svetimą archyvą.
Iš pradžių ji pagalvojo, kad tai banali sandėlio klaida, bet tarp popierių pastebėjo ranka rašytą raštelį: „Jei kas nors tai rado, prašau, grąžinkite man. Man labai reikia šių dokumentų“. Ten buvo ir telefono numeris.
Ji ilgai dvejojo. Skambinti? O gal tai kokia nors apgaulė? Bet smalsumas nugalėjo. Ji surinko numerį. Kitame gale pasigirdo duslus vyriškas balsas.
„Alo?“ – įtemptai pasakė jis.
„Sveiki… Aš radau dėžę su dokumentais. Galbūt jie jūsų?“
Sekundę buvo tylu. Tada ji išgirdo susijaudinęs atodūsį.
„Dieve… jūs net neįsivaizduojate, ką tai reiškia. Aš jų ieškojau mėnesius.“
Jie susitarė susitikti žmonių gausiai lankomoje vietoje. Vyras atėjo su nedidele aplanku rankose, akivaizdžiai nervindamasis. Jis iš karto atpažino savo dokumentus ir, drebėdamas, prispaudė juos prie krūtinės.
„Šie dokumentai – viskas, kas man liko“, – tyliai pasakė jis. „Čia yra liudijimai, paveldėjimo dokumentai ir mano tėvų laiškai. Jų praradimas galėjo sugadinti mano gyvenimą.“
Moteris klausėsi ir suprato: jei dėžė būtų patekusi į kito žmogaus rankas, viskas galėjo baigtis visiškai kitaip.
Ji grįžo namo be dėžės, bet su sunkiu jausmu. Ši diena, prasidėjusi džiaugsmu dėl suknelės, virto susitikimu, kuris jai parodė, kad kartais likimas į rankas įduoda svetimus paslaptis – ir tik nuo tavęs priklauso, kaip jas panaudoti.
