Tylioje mažo Amerikos miestelio gatvelėje visi buvo pripratę prie vienos moters – ponios Margaret Holloway. Jai buvo virš septyniasdešimt, ji gyveno sename name su pakrypusiu prieangiu ir visada sėdėdavo prie lango supamajame krėsle, stebėdama kaimynų gyvenimą.
Ji retai kalbėdavo tiesiogiai, bet jos buvimą jautė visi. Atrodė, kad niekas neišvengia jos žvilgsnio. Margaret žinojo, kas grįžo namo per vėlai, kas susipyko už uždarų durų, kas slapta susitinka vakarais prie autobusų stotelės. Net vaikai, praeidami pro jos namą, elgėsi tyliau nei įprastai, nes buvo įsitikinę: „Ponia Holloway viską mato“.
Ypač keista buvo tai, kad jos žodžiai visada pasitvirtindavo. Ji galėjo tyliai pasakyti kaimynei: „Būk atsargi, tavo vyras kažką slepia“. Ir po savaitės visi tikrai sužinodavo, kad vyras turėjo meilužę. Ji galėjo įspėti jauną merginą: „Rytoj nesėsk į tą mašiną“ – ir kitą dieną ta mašina patekdavo į avariją.
Iš pradžių kaimynai juokavo, kad Margaret yra „gyvas laikraštis“. Bet laikui bėgant tai tapo bauginančiu. Ji žinojo per daug, pernelyg tiksliai prognozavo įvykius.
Kai į gatvę persikraustė jaunas vyras vardu Deividas, jis stengėsi laikytis nuošalyje. Bet jau po kelių dienų ponia Holouei pranešė kaimynams, kad jo žmona paliko jį dėl neištikimybės. Deividas paraudo, kai tai išgirdo iš kitų gyventojų, nes tiesa pasirodė esanti pernelyg asmeniška. Niekas nesuprato, iš kur senutė sužino tokius dalykus.
Vieną vakarą Susan, kaimynė iš namo priešais, pamatė, kaip Margaret neša į sodą sunkią dėžę ir kažką užkasa. Ryte keli gatvės gyventojai susirinko ir nusprendė išsiaiškinti, kuo užsiima jų viską žinanti kaimynė.
Kai jie atėjo prie jos namų, Margaret iš pradžių juokėsi ir sakė, kad visi veltui nerimauja. Bet kaimynai atkakliai reikalavo, ir ji išnešė tą pačią dėžę.
Viduje buvo dešimtys dienoraščių. Kiekvienas sąsiuvinis buvo užrašytas smulkiu, tvarkingu raštu. Ten buvo išsamūs įrašai apie visus gatvės gyventojus per pastaruosius trisdešimt metų: kas su kuo susipyko, kas ką pirko, kiek valandų buvo įjungtas šviesos šaltinis lange ir net kiek kartų vaikai grįždavo namo po mokyklos.
Kaimynai vartė puslapius ir negalėjo patikėti savo akimis. Margaret žinojo kiekvieną jų gyvenimo smulkmeną – kartais net tai, ko jie niekam nepasakojo. Ji stebėjo juos metai iš metų, viską užrašydama, tarsi vestų savo kroniką.
„Bijojau, kad vieną dieną išnyksiu ir niekas manęs neprisimins“, – drebėdama balsu pasakė senutė. „O taip aš liksiu kiekvienoje jūsų istorijoje.“
Po to vakaro gatvė pasikeitė. Vieniems ji tapo nekenksminga senute, kuri tiesiog bijojo vienatvės. Kitiems – baisi būtybė, sauganti per daug svetimų paslapčių. Vaikai aplenkdavo jos namą, o suaugusieji jos akivaizdoje nebediskutavo apie asmeninius dalykus.
Bet visi suprato vieną dalyką: ponia Holloway žinojo apie kiekvieną per daug. Ir net jei jos dienoraščiai buvo paimti, niekas nebuvo tikras, kad ji nebeužrašinėja naujų.
