Namai prisipildė juoko ir šviežios kepyklos aromato. Didžiojoje svetainėje susirinko visa šeima: vaikai lakstė po grindis su kamuoliukais, suaugusieji gyvai šnekėjosi, seneliai šypsojosi iš kėdžių. Šiandien buvo ypatinga diena – Margaritos jubiliejus. Jai sukako 60 metų, ir artimieji surengė tikrą šventę.
Ant ilgo stalo buvo išdėstyti patiekalai, ant torto žvakės laukė savo valandos. Viskas atrodė tokia šilta ir įprasta, tarsi laikas būtų sustojęs. Bet būtent tokiais momentais gyvenimas kartais pateikia staigmenų.
Kai vedėjas paskelbė tostą ir visi pakėlė taures, pasigirdo beldimas į duris. Iš pradžių niekas nekreipė dėmesio, manydami, kad tai kaimynas atėjo pasveikinti. Bet beldimas pasikartojo – atkaklus ir garsus. Šeimininkas atidarė duris, ir slenksčioje pasirodė vyras. Šlapiu paltu, su kelionine krepšiu ir pavargusiu žvilgsniu.
Kambarys nutilo. Iš pradžių niekas nesuprato, kas tai. Bet močiutė Margaret išbalso. Jos rankos sudrebėjo, o lūpos vos girdimai ištarė vardą:
„Tomas…“
Visi atsisuko. Jos akyse matėsi šokas – tai buvo jos brolis, apie kurį šeimoje beveik niekas nekalbėjo. Jį laikė seniai išvykusiu ir prarastu. Dešimtmečius jis apie save nepranešė.
Vyras žengė į salę. Jo balsas buvo duslus, bet tvirtas:
„Aš atėjau, nes nebegaliu tylėti. Šiandien, tavo jubiliejaus dieną, Margaret, atėjo laikas pasakyti tiesą.
Tyla tapo apsvaiginančia. Net vaikai nustojo triukšmauti. Artimieji žiūrėjo vieni į kitus, nesuprasdami, apie ką kalbama.
„Visus šiuos metus gyvenau užsienyje“, – pradėjo Tomas, – „bet priežastis, dėl kurios aš dingo, buvo baimė dėl jūsų. Kai išvykau, sužinojau, kad mūsų šeima atsidūrė pavojuje dėl senos dėdės skolos. Maniau, kad išvykęs galėsiu visus apsaugoti, neįtraukdamas jūsų.
Margaret sunkiai sulaikė ašaras:
„Mes manėme, kad tu mus palikai…“
Tomas nusišypsojo per liūdesį:
„Niekada. Aš tiesiog laukiau momento, kai galėsiu viską papasakoti be pavojaus jums.“
Šeima sustingo, o tada vienas po kito pradėjo jį apkabinti. Džiaugsmo ašaros susimaišė su juoku, ir atmosfera kambaryje pasikeitė: tai, kas atrodė tragedija ir paslaptis, tapo ilgai lauktu susitikimu.
Vaikai apsupo dėdę, užduodami klausimus, o Margaret laikė jį už rankos ir tyliai pasakė:
„Geriausia dovana mano jubiliejui – tai tu namuose.“
Šventė tęsėsi, bet dabar kiekvienas taurė, kiekvienas juokas, kiekvienas žvilgsnis buvo pripildytas naujos prasmės. Paslaptis buvo atskleista, baimė išnyko, o šeima vėl buvo kartu.
