Kai Liza buvo maža, ji turėjo ištikimą šunį, vardu Baronas. Tai buvo didžiulis juodas mišrūnas su geromis akimis ir blizgančia kailio spalva. Jis saugojo kiemą, lydėdavo mergaitę į mokyklą ir pirmasis pasitikdavo ją po pamokų. Bet vieną dieną Baronas dingo. Išėjo pro vartelius ir negrįžo. Šeima jo ieškojo savaites: skelbimai, skambučiai į prieglaudas, kaimyninių gatvių apžiūrėjimas. Viskas buvo veltui.
Praėjo metai. Liza užaugo, išvyko studijuoti į kitą miestą, pradėjo suaugusiųjų gyvenimą. Kartais, grįždama į tėvų namus, ji prisimindavo Baroną – su švelniu liūdesiu ir šiluma. Bet kažkuriuo momentu jai pradėjo atrodyti, kad visa tai buvo tarsi sapnas. Šuo, jos vaikystė, ta paprasta laimė – tarsi kitas pasaulis.
Vieną rytą, grįžusi pas tėvus savaitgaliui, Liza išgirdo keistą triukšmą prie tvarto. Iš pradžių ji nusprendė, kad tai katės ar ežiai. Bet kai išėjo į kiemą, jos širdis sustojo. Prie tvoros sėdėjo šuo. Senas, liesas, su žilais snukiais ir randu ant kojos. Bet jo akyse buvo kažkas pažįstama.
Jis pažvelgė tiesiai į ją ir tyliai sušnibždėjo. Liza priėjo arčiau, ir Baronas padarė judesį, kurį ji prisiminė iš vaikystės: šiek tiek nuleido galvą ir nosimi palietė jos kelį. Taip jis visada prašydavo, kad jį paglostytų. Mergina sustingo, netikėdama savo akimis.
Bet keisčiausia buvo kita. Baronas atėjo ne vienas. Šalia jo stovėjo šuniukas – toks pat juodas, tik mažas ir juokingas. Šuniukas akivaizdžiai laikėsi prie seno šuns, tarsi prie tėvo.
Kai tėvai išėjo į kiemą, jie taip pat negalėjo patikėti. Baronas grįžo po dvylikos metų. Iš kur jis atėjo, kur visą tą laiką klajojo – niekas nežinojo. Bet faktas liko faktu: jis sugrįžo, ir ne vienas, o su nauju draugu.
Vėliau kaimynas pasakė, kad matė panašų šunį pakraštyje, prie seno apleisto namo. Matyt, baronas ten gyveno, o šuniuką arba rado, arba užaugino. Kodėl jis nusprendė grįžti būtent dabar – paslaptis. Galbūt jis pajuto, kad jėgos senka, ir norėjo grįžti ten, kur jį mylėjo. Galbūt norėjo perduoti „estafetę“ – kad šalia šeimos liktų dar vienas gynėjas.
Nuo tos vakaros Sokolovų kieme vėl atsirado šuo. Senasis Baronas ilsėjosi prie krosnies, o šuniukas lakstė po kiemą, juokingai susipainiodamas savo pačios grandinėje. Ir kiekvieną kartą, kai Liza žiūrėdavo į juos, ji suprasdavo: gyvūnų meilė ir atsidavimas neturi ribų. Kartais jie išeina, bet tada grįžta – kad primintų mums, jog tikras ryšys niekada nenutrūkstamas.
